„Prieš penkerius metus man toptelėjo, jog niūrius ir darganotus rudens vakarus praskaidrinti galėtų pietietiškas kinas, – pasakojo Vida Ramaškienė, „Kino pavasario“ direktorė ir Lotynų Amerikos dienų idėjos sumanytoja.
Sužinojau, kad pirmasis 2006 metais vykęs projektas prasidėjo nuo Meksikos filmų repertuaro, nes tuo metu pavyko susibičiuliauti su tos valstybės ambasada Vilniuje. Vėliau suartėta ir su kitomis Pietų Amerikos šalimis (tik susitarti dėl filmų reikia iš anksto, mat pietiečiai kaip patrakę laikosi „rytojaus“ politikos). Šiuo metu festivalyje galima pamatyti iš Čilės, Argentinos, Peru, Kolumbijos ir Meksikos atvežtus kino kūrinius.
Taigi spalio 22 dieną prasidėjo jau penktasis festivalis ir įsikūrė kino teatre „Pasaka“. Čia rodomi kruopščiai programai atrinkti filmai (festivalio atidarymo filmas „Puikus gyvenimas“ La buena vida (rež. Andres Wood, 2008 (urbanistiniame Čilės miesto Santjago fone), vyksta nuotraukų paroda apie Kubą, vyno naktis, maisto degustacija, literatūrinė popietė ir kiti smagūs dalykai. Festivalis pasibaigs penktadienį Kotrynos Bažnyčioje: klausytojus džiugins portugalų dainininkės Joanos Amendoeiros vokalas, o jai pritars Vilniaus miesto Švento Kristaforo orkestras, vadovaujamas dirigento Donato Katkaus.
Šeštadienį žiūrėjome muzikanto Jurgio Didžiulio dokumentinį filmą apie Kubą. Juostoje pasirodo totalitaristinei tikrovei besipriešinantys, menininkais save vadinantys kubiečiai. Režisierius juos palygina su Jurgio Mačiūno pradėtu Fluxus judėjimu, kurio pagrindinis principas – improvizacija. Po filmo ir po to sekusios diskusijos, pagalvojau, jog tai kiek naivus, bet įkvepiantis Kubos žmonių idealizmas, toks kontrastingas su viskuo persisotinusiais kapitalistinio pasaulio piliečiais.
„Lotynų Amerikos šalių kultūra yra nevienalytis produktas, kuriam bendrą vardiklį rasti sunku. Geografinė ir istorinė Pietų Amerikos regiono patirtis leido susiformuoti labai savitai vizualinei kalbai: man jų kinas – tai magijos, spalvos, garso, nuoseklumo ir nekomformistiškumo derinys“, – sakė Gabrielė Burbaitė, Lotynų Amerikos kultūros dienų 2010 koordinatorė, kai paklausiau, kuo ypatingas šio žemyno kinas.
„Jei negali keliauti tiesiogiai, egzistuoja virtualus pakaitalas: galimybė pažiūrėti tos šalies kiną. Tai tik įrodo, kad kinas gali reprezentuoti valstybę,” – mirktelėjo kino kritikė, laidos „Kultūra“ prodiuserė, Lolita Sutkaitienė.
Tad skubėkite, kol dar galite: praplėsti akiratį, paganykite akis, pabendraukite. Šis festivalis puiki galimybė pradėti arba tęsti gražią pažintį su Majų ir Actekų kraštu. O Lotynų Amerikos kultūra, toli gražu, nesusideda tik iš kelių stereotipinių dalykų, brukamų komercinės televizijos.
„Tebūnie tai alternatyva popietės telenovelei – ne į klausimus atsakantis, o juos keliantis kino seansas“, – pokalbį užbaigė Gabrielė Burbaitė.
