Gegužės 18 d. 18 val. sostinės žiūrovų lauks Ivano Turgenevo dviejų dalių komedija „Įnamis“. Spektaklį režisavo Arvydas Lebeliūnas, vaidina Rimantas Pelakauskas, Igoris Reklaitis, Darius Meškauskas, Monika Vaičiulytė, Jūratė Jankauskaitė, Kazimieras Žvinklys, Česlovas Judeikis, Vaidas Jočys, Toma Gailiutė, Simona Šakinytė bei Edvardas Brazys.
Pjesė apie karalius
Turgenevo „Įnamis“ – dviejų dalių lyrinė komedija apie gerus ir skriaudžiamus žmones, apie jų viltis ir nuoskaudas. „Įnamio“ siužetas iš pažiūros neįmantrus – primenantis mūsų dienų televizijos serialus su slaptomis dramomis, ašaromis, beširdžiais turčiais ir gailestingais varguoliais. Taip, netgi viena tokia neaiški tėvystė čia staiga išaiškėja – tarsi būtų ir visai pagal šiuolaikinius žanro kanonus. Jei tik Turgenevas nebūtų Turgenevas. Jam šitoje tipinėje melodramiškoje situacijoje įdomūs kiek kiti dalykai – ne melodraminiai ašarojimai, bet psichologinės gelmės.
Turgenevo „Įnamis“ – tai pjesė apie karalius, netikėtai pavirstančius juokdariais, ir apie juokdarius, pavirstančius karaliais. Tai pjesė apie žmogiškumą ir jo pergalę – sunkią, skaudžią, kainavusią daugybę pažeminimų, tačiau neabejotiną pergalę. Ir tai anaiptol ne banalus „happy end“, kai tobulas gėris triumfuoja, o tobulas blogis sunaikinamas.
Turgenevas neturi iliuzijų – viskas lieka taip pat, pasaulis nepasikeitė, bus dar daugybė tokių Jeleckių ir Kuzovkinų, Trembinskių ir Korpačiovų. Tačiau nors vienam iš skriaudžiamųjų šįkart pavyko – savųjų pažeminimų kaina pelnyti mažytį, paprastą, privatų rojų. Susigrąžinti savigarbą. Susigrąžinti savo namus ir savo vietą pasaulyje. Ir netgi pelnyti šiokią tokią buvusiųjų skriaudėjų užuojautą bei pagarbą, kad ir dangstomą pašaipia ironija...
Skaudus išbandymas jausmais
Antrasis klaipėdiečių spektaklis – naujausioji premjera, Eriko Emanuelio Šmito (Eric Emmanuel Schmitt) dviejų dalių vaidinimas „Jausmų tektonika“ bus rodomas gegužės 19 d. 18 val.
Spektaklį režisavo Klaipėdos dramos teatro meno vadovas, režisierius Povilas Gaidys.
E. E. Šmitas – ne tik vienas garsiausių šiuolaikinių dramaturgų, apdovanotas Prancūzų akademijos teatro premija: akademiniame pasaulyje jis žinomas filosofas, Švietimo epochos specialistas, savo daktaro disertacijoje gilinęsis į Deni Didro (Denis Diderot) veiklą ir visą enciklopedistų sąjūdį. „Jausmų tektonika“ – nauja E. E. Šmito pjesė.
Joje kaip visada aptiksime tobulą autoriaus teatrinių subtilybių išmanymą: visi iki vieno vaidmenys – benefisiniai; vienintelį vyrą pjesėse supa keturios skirtingo amžiaus moterys – nuo žavingosios senosios ponios Pomerė, Dianos mamos, penkiasdešimtmetės „paprastuolės“ – rumunės Danielos, Balzako amžiaus pagrindinės herojės Dianos iki jaunutės egzotiškosios gražuolės, puslaukinės rumunaitės Ankos. Kaip visada puikūs pjesės dialogai – Šmito „firminis ženklas“: tiesiog juvelyriški, šmaikštūs ir subtilūs.
Pagrindinė herojė Diana, pamiršusi klasiko persergėjimus, jog su meile nejuokaujama, imasi rizikingo žaidimo. Protinga, graži, aistringa ir įtakinga – atrodytų, ko daugiau reikia moteriai? Juolab kad ir jos mylimasis Rišaras ne iš kelmo spirtas – jautrus ir mylintis, patikimas ir ištikimas... Ko gi daugiau? Tačiau Diana nusprendžia, jog ir didelės meilės gali būti per mažai, ji nerimsta, jog, anot kito garsaus prancūzo, meilė tetrunka trejus metus... Diana bijo, jog jausmai nėra amžini, jog viskas keičiasi – jog ir ji pati rytoj gal jau nebemylės taip aistringai, kaip myli šiandien.
Ir Diana sugalvoja grandiozinę provokaciją: nieko nelaukdama, pati ima ir pareiškia savo mylimajam, kad jos jausmai vėsta – tikėdamasi audringos reakcijos ir pasipriešinimo. tačiau reakcija, jos didžiausiam siaubui, visiškai ne tokia, kokios tikėtasi: Rišaras staiga prisipažįsta, jog jaučia lygiai tą patį – jų meilė silpsta...
Štai čia ir prasideda didysis žaidimas – jau net nebe žaidimas, o tiesiog negailestingas ambicijų karas, kuriame leistinos visos priemonės ir išdidumo vardan aukojama tai, kas svarbiausia: tikrieji jausmai. Įžeistas Dianos išdidumas perauga į atvirą kerštą ir neapykantą – ir Diana sukuria šėtonišką planą. Jos vidinis pasaulis suskilęs ir palaidotas po nepasitikėjimo ir įsivaizduojamos nemeilės griuvėsiais.
