Šiųmetė tarptautinė Vilniaus knygų mugė skirta klasikinei literatūrai ir Kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms atminti. Klasikinė literatūra, meno klasika ir kultinės knygos – tai temos, suvienysiančios nemažai mugės renginių.
Suteikia toną visam gyvenimui
Šio straipsnio pašnekovus vienija aistra geroms knygoms, visi jie skaito nuo ankstyvos vaikystės. Išskyrus instrumentalistę ir choristę Skaistę Garbašauskienę, kuri vaikystėje nelabai mėgo skaityti (nors skaitė!) ir knygų svarbą įvertino tik suaugusi. „Mano santykis su klasika glaudus. Klausydama klasikinių kūrinių įgavau muzikinius pamatus, mokykloje skaičiau klasikinę literatūrą ir... maniau, kad nemėgstu skaityti. Tačiau mama man prieš miegą skaitydavo pasakas. Turbūt labiausiai įsiminė eiliuotos Kosto Kubilinsko pasakos, jas mokėdavau mintinai. Jose glūdinti išmintis formuoja mažo (ir ne tik) žmogaus pasaulėžiūrą. Niekada nesvarsčiau, kiek įtakos tai turėjo man, tačiau neabejoju, kad pasąmoningai tai pasireiškia ir šiandien. Beje, „Mažasis princas“ vaikystėje nepaliko didelio įspūdžio, tačiau šiandien ši knyga man viena gražiausių.“
Vaikiškų knygų iliustratoriaus ir rašytojo Kęstučio Kasparavičiaus teigimu, skaitymas vaikystėje ypatingas, nes duoda toną visam gyvenimui. Pats K.Kasparavičius augo skaitymui itin tinkamoje aplinkoje – buvusiame sename dvare, kurio viename gale buvo namai, o kitame – pradinė mokykla. Abu tėvai buvo mokytojai. „Nepavojingos knygos buvo mokykloje, klasės spintoje. O visos pavojingos (pvz., „Didžioji enciklopedija“) – palėpėje, į kurią patekti buvo galima tik užlipus aukštomis klibančiomis kopėčiomis. Ką rasdavom su broliu, tą ir skaitydavom. Literatūra padarė didelę įtaką mano kūrybiniam keliui.“
Režisierius ir aktorius Kirilas Glušajevas vaikystėje turėjo alternatyvų – radosi pirmieji kompiuteriai ir videomagnetofonai, kiekviena šeima turėjo televizorių. Tačiau pagrindinis laisvalaikis vis tiek buvo knygos. „Buvo labai įdomu skaityti apie indėnus, seklius, kovas, nuotykius. Viena mėgstamiausių vaikystės knygų – „Tomo Sojerio nuotykiai“. Tėtis man skaitydavo „Robinzono Kruzo nuotykius“, „Guliverio keliones“. Vėliau sekė M.Zoščenko kūriniai. Skaityti skatino azartas, smalsumas, egzotikos siekis. Skaičiau apie kovas su blogiu, apie tikrąsias vertybes – orumą, garbę, draugystę, pasiaukojimą. Domino, kad yra kažkokia alternatyva tam gyvenimui, kurį gyvenau: amerikietiškas gyvenimas prie Misisipės upės yra šiek tiek kitoks, nei gyvenimas Vilniuje prie Neries. Jaučiau norą pažinti tuos paralelinius pasaulius. Berniukiška literatūra žavėjo tuo, kad herojuose galėjai pažinti save. O atpažįstamumo džiaugsmas yra vienas iš pagrindinių literatūroje.“
Žurnalistas, laidų vedėjas, filmų garsintojas bei rašytojas Rytis Zemkauskas augo su įvairiais kultūriniais leidiniais ir smetoniška literatūra, nes tuometė literatūra vaiko netenkino. „Labiau domėjausi, kas vyko 1936-aisiais, nei tuo, kas vyksta dabar už lango“, – juokiasi pašnekovas. Jo senelio brolis Vytautas Petrauskas išvertė beveik visą Thomą Manną į lietuvių kalbą. Šis rašytojas žurnalistą lydi visą gyvenimą tarsi savotiška karma, o jo „Užburtą kalną“ R.Zemkauskas vadina literatūriniu šedevru. Matydamas, kaip giminaitis dirba prie savo rašomojo stalo, kiek jis turi knygų, jis, tuomet dar mažas berniukas, svajojo užaugęs irgi užsiimti tokia veikla.
Tramplinas, nuo kurio galima atsispirti
Menininkams vardijant mėgstamiausias knygas nesunku apibendrinti, kad dauguma jų – klasikinės. Šis terminas dažnai vartojamas ir girdimas, tačiau ką jis iš tiesų reiškia? Klasikos terminą imasi paaiškinti K.Glušajevas: „Kalbant literatūrologiniais terminais, klasikos samprata atsirado paskutinius 300 antikinio periodo metų, kai tam tikri autoriai buvo laikomi etalonu. Renesanso epochoje buvo atsigręžta į antiką, ypač graikų tragedijos meistrus Aischilą, Sofoklį ir Euripidą, ir klasika įsigalėjo. Vėliau atsirado savos epochos klasikai. Tarkim, romantizmo epochos klasikas – lordas Byronas, modernizmo – J.Joyce'as su M.Proustu ir t.t. O bendrąja prasme klasikine literatūra vadinama ta, kuri laikoma etalonine.“
„Klasika – tai, kas sena, bet aktualu ir šiandien, – mintimis dalijasi S.Garbašauskienė.
„Klasika – tai, kas sena, bet aktualu ir šiandien, – mintimis dalijasi S.Garbašauskienė. – Tai pamatas, tramplinas, nuo kurio gali atsispirti. Klasikoje glūdi pamatinės, nekintančios vertybės, kurios aktualios ir šiandien, tačiau pernelyg dažnai pamirštamos. Klasikiniai kūriniai atspindi tuomečio gyvenimo aktualijas, pasaulėžiūrą, idealus, vertybes. Juos skaitydamas gali įgyti istorinių žinių, pasisemti patirties, išminties arba pasimokyti iš svetimų klaidų.“
„Kūrinys klasiškas tampa susiklosčius aplinkybėms, – teigia R.Zemkauskas. – Cz.Miloszas yra gerai pasakęs: „Pasaulio istorija pasisuko mano naudai – aš tapau didis, jei ji būtų pasisukusi mano nenaudai, tie patys kūriniai būtų niekam nereikalingi.“ Pvz., pokariu J.Kerouacas su „Kelyje“ pataiko į tam tikrą sentimentą ir tampa klasika. Dabar į sentimentą pataiko E.M.Remarque'as su „Vakarų fronte nieko nauja“. Ateina laikas pasauliui keistis ir tada reikalingi tam tikri ženklai. Ši teorija galbūt nėra universali, nes W.Shakespeare'as iki šiol mus veikia, o kodėl, nežinau. Man klasika yra gyvas dalykas, ir jei klasikas neatsiliepia man, jei nekalba su manimi, tai nieko ir nereiškia. Atsitiktinumo vaidmuo čia yra nemažas. Susiklosto aplinkybės, kad vieni tampa klasikais, o kiti ne. Tikriausiai poetai galėtų paaiškinti, kodėl kūryba kartais mus veikia ir po poros tūkstančių metų. Gal žinojimas, kas yra giliausiose sielos kertelėse, ir jų palietimas? Stiprus klasikinis kūrinys apibendrina, veikia plačiai ir labai įvairiais lygiais. O šedevro taip paprastai dekonstruoti neišeis.“
Keisti knygų keliai
„Teatre dažnai naudojama sąvoka konfliktas, kurį galėtume paprasčiau pavadinti kova. Kova tarp materialinių ir nematerialinių gėrybių; kova tarp to, ką pasirinkti – pareigą tėvynei ar asmeninį interesą, susijusį su meile. Kuo didesnis ir neišsprendžiamesnis konfliktas kūrinyje, tuo kūrinys vertingesnis. Konflikto neišsprendžiamumas padaro kūrinį kultinį“, – priduria K.Glušajevas.
„Kartais tie knygų keliai labai keisti būna, – susimąstęs šypteli K. Kasparavičius. – Dažniausiai kultinės knygos netelpa į jokius apibrėžimus. Pvz., „Pinokis“, „Mikė Pūkuotukas“ – knygos, kurias daugelį metų skaito visi, net suaugusieji, nors jose tiek visko pripainiota, net nelogiškumų gali rasti!“
„Tam, kad kūrinys taptų kultinis, reikia, jog jis būtų aktualus adresatui, kad rezonuotų su jam svarbiomis temomis“, – apibendrina S.Garbašauskienė.
K.Kasparavičius prisipažįsta apie ypatingą asmeninį santykį su klasikiniais kūriniais vaikams. Kaip rašytojas jis – dar jaunas, tačiau kaip knygos dailininkas jis yra iliustravęs nemažai klasikinių kūrinių vaikams. „Iliustravau daug pasakų, kurios būtų kiekvieno iliustratoriaus svajonė. „Pinokis“ – viena mėgstamiausių mano knygų. Jokios kitos knygos nesu iliustravęs dukart. Iliustravau ir tokias kultines knygas kaip „Coliukė“, „Mergaitė su degtukais“, „Baronas Miunchauzenas“, „Spragtukas“... Labai pagarbiai žiūriu į klasikinius tekstus. Nesu iš tų, kurie iliustruodami bando polemizuoti su autoriumi. Nesiūlau šiuolaikinių, modernių sprendimų. Prieš iliustruodamas klasikinį tekstą labai daug kartų jį perskaitau ir įsigilinu. Renku medžiagą apie tą epochą, aplinką, aprangą. Todėl mano klasika iliustruota labai santūriai, nors pats nesu labai rimtas žmogus.“
„Esu labai laimingas, kad kalbu keliomis kalbomis, kad galiu skaityti rusų klasiką originalo kalba, – šypsosi K.Glušajevas. – Arba kad galiu skaityti angliškai – kaip smagu skaityti J.Joyce'o „Dubliniečius“ originalo kalba lankantis Dubline ir suprasti, kaip nuostabiai ir tiksliai yra perteikta atmosfera.“
Skirtingos knygos skirtingiems gyvenimo etapams
Kodėl klasika dažniausiai tampa grožinės literatūros kūriniai? „Galbūt kad fantazija visada įdomiau už realybę. Pasaka visada bus labiau apibendrinta už dokumentiką“, – svarsto R.Zemkauskas ir priduria, kad visa literatūra a priori yra grožinė, nes rašytojas/autorius visuomet yra ir kūrėjas.
Pašnekovai vieningai sutaria, kad knygos pasirinkimas priklauso nuo žmogaus gyvenimo etapo ir susiklosčiusios situacijos. Sunku paaiškinti, kodėl skaitomos vienos ar kitos knygos, nes jų pasirinkimas vyksta pasąmonės lygmenyje. „Kūriniams turi būti savas gyvenimo etapas, – teigia R.Zemkauskas. – Tai yra smarkiai nuotaikos reikalas – kartais net nuostabus literatūros kūrinys neveikia, kad ir ką jis sakytų. Labai svarbu kūrinį perskaityti savu laiku, kai tavoji patirtis bus iki jo priaugusi. Pavyzdžiui, studijų laikais man nelabai patiko M.Proustas. O dabar, kai prof. Kęstutis Nastopka man jį priminė, pamaniau: gal tikrai metas prie M.Prousto sugrįžti?“
K.Glušajevas primena, kad kartais žmonės pasiduoda mados tėkmei ir skaito populiariąją literatūrą ne dėl to, kad jiems jos reikia, o dėl to, kad tai tuo metu labai madinga. Vis tik praėjus kuriam laikui, banga atslūgsta ir tos knygos pamirštamos. O tikroji klasika vertinga visada.
Paklausus, kiek šiuolaikinio žmogaus gyvenime reikia klasikos ir kada reikia, pašnekovai susimąsto. S.Garbašauskienės teigimu, klasiką galima pritaikyti visur ir visada – ir norint atsipalaiduoti, ir susikoncentruoti, ir analizuoti ar improvizuoti. „Turbūt visą laiką reikia klasikos, – pritaria K.Glušajevas. – Tam, kad reflektuotum, mąstytum, apibendrintum. Tai priklauso nuo individualaus žmogaus gyvenimo tarpsnio. Mes intuityviai jaučiame, kada ko mums reikia. Ir apskritai – kas kitas, jei ne knygos, leistų mums tiek daug pažinti ir pamatyti?“. R. Zemkausko teigimu, knygas reikia skaityti, o ne apie jas kalbėti. Ir būtina jausti džiaugsmą.
