Rugsėjo mėnesį 11-ajame festivalyje „Naujosios dramos akcija“ parodytas būsimojo spektaklio eskizas sulaukė didelio publikos susidomėjimo ir palankių kritikos vertinimų. Spektaklis „Dvejonė” kuriamas pagal garsaus Amerikos scenaristo Johno Patricko Shanley‘io pjesę, pelniusią prestižinę Pulitzerio premiją ir inspiravusią pasaulyje (taip pat ir Lietuvoje) rodytą to paties pavadinimo filmą „Abejonė”. Pagrindinius vaidmenis spektaklyje kuria aktoriai Eglė Mikulionytė ir Povilas Budrys. Taip pat vaidina jauni aktoriai Vaida Būtytė, Oneida Kunsunga ir Simonas Lindešis.
Pjesėje „Dvejonė“ aštriai kalbama apie vertybių krizę dogmomis paremtoje bažnytinėje bendruomenėje. Tačiau jos problematika yra platesnio visuomeninio pobūdžio. Autorius ieško atsakymo į klausimą, kur glūdi visuomenės moralinės krizės priežastys? Jo nuomone, tai - abejonės ir tolerancijos stoka skirtinguose visuomeninio gyvenimo lygmenyse.
Vienas iškiliausių vyresniosios kartos Lietuvos režisierių Jonas Jurašas garsiausius savo spektaklius sukūrė aštuntame dešimtmetyje Kauno dramos teatre. J.Jurašo spektakliai „Barbora Radvilaitė“, „Mamutų medžioklė“, „Grasos namai“ pelnė jam radikalaus kovotojo už laisvą mintį vardą. Už savo kūrybines ir pilietines idėjas priverstas palikti Lietuvą, J.Jurašas dirbo JAV, Vokietijos, Japonijos ir kitų šalių teatruose. Į Kauno dramos teatrą režisierius grįžo keliems pastatymams jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę.
J.Jurašo nuomone, Patrick'o Shanley pjesės temos ir keliami klausimai ypač aktualūs šiandieninei Lietuvos visuomenei.
„Bandydamas perkelti šį veikalą į lietuvišką terpę, puoselėju gal ir nepagrįstą iliuziją, kad jis galėtų turėti šiokį tokį terapinį poveikį visuomenėje, kur kategoriškumas, arši konfrontacija tarp žmonių, skubėjimas teisti, nesusimąsčius sviesti akmenį į artimą arba bent mesti juodinantį šešėlį yra tapę kasdienišku reiškiniu. „Dvejonė“ kalba apie žmogaus lemtį egzistuoti ne patogiame tikrume, bet „niekieno žemėje“, tarp juodo ir balto, tarp troškimo būti teisiu ir įgimto nuodėmingumo. Dvejonė nepatogi, bet tai apsauga prieš skubotus ir dažnai neteisingus sprendimus materialiame, dvasiniame ir politiniame visuomenės gyvenime“, – sakė režisierius.
J.Jurašas itin kruopščiai ruošėsi šiam darbui – ieškojo repeticijų ir vaidinimo erdvės, daug diskutavo su aktoriais. Nuo seno ypač vertinantis netradicines erdves, režisierius ir šįkart pasirinko tokias vietas, kur dar nebuvo įžengusi teatralo koja. Repeticijos vyko Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų šv. Kryžiaus namamuose ir Vilniaus dailės akademijos studijoje. Šių erdvių atmosfera paveikė spektaklio kūrybinį procesą ir meninius sprendimus.
