Nuo pat savo veiklos pradžios, „bohemiečiai“ vertė operą patraukliu scenos menu. Kolektyvo ir jo vadovės Dalios Ibelhauptaitės kelti reikalavimai vokalistams apėmė žymiai daugiau nei dainavimą. Čia solistai iš tiesų tapo ir aktoriais, o veiksmas scenoje niekuomet nenutrūkdavo. Taigi, vieni pirmųjų Lietuvoje pradėję kurti operą šiuolaikiniam žiūrovui, „bohemiečiai“ tuo pačiu ėmėsi purtytis elitui skirto meno etiketės. Į Kongresų rūmus visuomet buvo kviečiami ir laukiami visi.
Kolektyvas užaugo, tapo miesto opera, per visą laiką atsirado ir nemažas būrys jaunų kūrėjų, visą tą laiką dirbusių kartu su Vilnius City Opera grandais. Subrendę „bohemiečiai“ nusprendė, jog jau atėjo laikas edukaciniams projektams. Tad kas geriau jei ne jaunieji kūrėjai, galėjo tuo užsiimti.
Vilnius City Opera išplatiname pranešime, teigiama, kad „Jonas ir Greta“ taikosi būtent į jaunimo kategoriją, kuri šiandien yra tokia pat plati, kaip ir suaugusiųjų. Dabar, kuomet dešimtmečiai jau gerią latte kavą, o 35-erių sulaukę ir šeimų dar nesukūrę „dėdes ir tetos“ miesto vakarėliuose šėlsta ilgiau ir išradingiau nei daugelis aštuoniolikmečių, brėžti ribas darosi itin sunku. Nei vieni, nei kiti šioje siuacijoje nėra nei teisūs, nei klysta. Jie tiesiog įrodo, jog laikas keičia taisykles.
Visi žinome, jog statistiškai iki 25-erių ar 30-ies metų, į operą užeiname vieną, gal du kartus. Pirmąjį – su tėvais arba mokytojais, pradinėse klasėse, kaip sako: pagal programą. Antrąjį – tikriausiai antros pusės paskatinti. Tad kas atsitinka tarp šių dviejų apsilankymų?
Šiandien ši tarpinė amžiaus grupė susipažįsta su naujausiomis miesto kavinėmis, apsilanko visuose nemokamuose koncertuose, gal porą kartų nueina į dramos teatrą ir apsilanko open air festivalyje. Labai išrankiu būti negali, kuomet finansai vis dar suvaržyti. Tėvams šis vaikų laikotarpis taip pat ne iš lengvųjų, – reikia atrasti balansą bendravime, per daug neužgožti jau suaugusios asmenybės, išlikti autoritetu ir kasdien išleisti priimtiną kiekį pinigų.
Nenuostabu, jog šioje situacijoje kiekvienas pakalbintas verslo ir pramogų atstovas nė nemirktelėjęs atskleis paslaptį, kodėl gi nerandama kultūros produktų, besiorientuojančių į paauglius: jie yra nemoki publika. Net nepradedama siūlyti produkcijos paaugliams. Tai – dar viena priežastis, kodėl jūsų vaikai staiga ima domėtis suaugusiųjų temomis, – ši informacija jiems labai anksti tampa priimtinesnė nei filmukai mažyliams. Tokiu būdu ir patys tėvai susikuria įspūdį, jog tokių renginių nėra ir net nebesistengia jų ieškoti arba leisti tam pinigus.
Nors Lietuvoje pavyzdžių bandant kurti operą jaunimui rasti sunku, užsienyje tai – ne naujiena. Vieni pirmųjų žingsnių buvo padaryti dar atštuntojo dešimtmečio pradžioje. Tuomet suklestėjęs miuziklo žanras ėmėsi pritraukti jaunesnę publiką. Lengvesnė muzika, įsimenančios melodijos atsidūrė pusiaukelėje tarp pop ir klasikos kultūrų. Šiandien tai jau yra išaugę į tradicijas turintį nuoseklų jaunosios publikos auklėjimą. Ne vienas operos festivalis, sudarydamas programą, į ją įtraukia ne tik operas vaikams, bet (kaip atskirą kategoriją) ir operas jaunimui. Tikslinei publikai skirti spektakliai puošia operos teatrų repertuarus. Savo ruožtu Europos muzikos taryba skiria „Operos jaunimui“ apdovanojimą, sukūrusiems visiškai naujus kūrinius šiai auditorijai.
Žinoma, jog ir užsienyje opera patvirtina savo išskirtinumą, – ne kiekvienas gali tapti šimtaprocentiniu jos gerbėju. Tačiau net panaršius internete galima atrasti jaunimo rašomų blogų. Viename jų sutiksite paauglį, svajojantį tapti ne kuo kitu, o didžiausio operos teatro direktoriumi. Kitame galite perskaityti dešimt jaunuolio išdėstytų punktų, apie tai, ką operos teatrai gali padaryti, norėdami pritraukti jaunąją auditoriją.
Taigi, Vilnius City Opera kviečia pradėti naują etapą ir bent kartą į metus užsukti į operą kartu su savo vaikais. Net jei jiems jau nebe 5-eri ir nusivesti juos kažkur kartu gali būti sudėtinga. Opera – daugialypis žanras, – jį sudaro ir muzika, ir vokalas, ir vaidyba, ir scenografija, kostiumai, šviesos ir dar daugiau. Čia kiekvienas gali pasirinkti jam įdomiausią aspektą.
Jei klausiate, kuom gi skiriasi opera, kuriama jaunimui, paprasčiausia būtų atsakyti, jog čia svarbiu dalyku renkantis kūrinį tampa jo tema. „Jono ir Gretos“ atveju tai – pirmasis išėjimas iš namų ir jo metu aplankantis vienatvės jausmas. Be to, pasakų siužetai, skirtingai interpretuojami, dažnai tampa puikia medžiaga ir tėvams, galintiems atsigręžti ir ne tik pažvelgti į save šiandien, bet ir prisiminti savo požiūrį anuomet, kai pirmą kartą teko išgirsti vieną ar kitą istoriją.
O ko vertos tos dvi kartu praleistos valandos? Iš tiesų, kada paskutinį kartą, šeimyniškai susėdę kartu turėjote apie ką pasikalbėti su savo vaikais? Bendra patirtis operoje gali tai grąžinti. Juk meno paskirtis visų pirma yra ne tik jo patyrimo metu užmiršti kasdienybę, bet ir po jo pratęsti diskusiją, dalinantis įspūdžiais. Galbūt stebėdami operą galėsite ne tik pasufleruoti savo vaikams, bet ir sulaukti atsakymų į jums iškilusius klausimus.
