Konferencijai besiruošiantys pranešėjai – Arnas Aukštikalnis, Tomas Nemura, Kotryna Zylė ir Olesė Kekienė – dalinasi mintimis apie darbą, kūrybą ir Lietuvos vizualiosios kultūros ateitį bei kviečia apsiginkluoti įkvėpimu dar renginiui neprasidėjus.
Dvidešimt trečios konferencijos pranešėjų veikla – pirmiau darbas ar kūryba?
Pasak A. Aukštikalnio, jo galva dirba net ir tada, kai maldauja, kad ši nebedirbtų, visgi veiklų reklamos agentūroje jis nelinkęs painioti su menininko kūrybinėmis kančiomis.
„Kai rašau knygą, jaučiuosi kaip berankis, bekojis žmogus, kuriam į burną įkišta spalvinimo kreidelė. Tai pasakė ne reklamos agentūros „kreatyvas“, o legendinis rašytojas Kurtas Vonegutas. Ir jis kūrė ne komercinę reklamą, o fantastines knygas. Kūryba jam yra ne vien darbas. Blogiau. Kūryba yra kančia. Ar bandėte rašyti tekstą su į burną įkišta kreidele? Tačiau tai ko jūs klausiate yra tradicinis kabliukas reklamščikui: ar dirbdamas reklamos agentūroje jautiesi menininku, ar ne? Nesijaučiu.
Menininkas neturi išorinių užduočių. Jo kūryba kyla iš paties vidinio noro kažką padaryti. Menininkas negali nekurti. Iš čia ir atsiranda menininko kūrybinė kančia – kurti ir kankintis be jokio terminus nustatančio projektų vadovo. Toks ir yra didžiausias skirtumas – reklamos agentūroje kurti ar nekurti pasirinkimo nėra. Turi klientą, suformuluotą užduotį, tiksintį kaip bomba terminą ir projekto vadovą, kuris, jei nepateiksi idėjų ryt per pietus, gali ir infarktą gauti“, – pasakoja reklamos agentūros „Milk“ kūrybos vadovas.
T. Nemuros teigimu, kūryba ir yra darbas – daug analitikos ir šiek tiek įkvėpimo. „Analitika be įkvėpimo nedžiugina, įkvėpimas be analitikos neveikia. Tik viena iš šių dviejų dalių iš tiesų yra suvokiama kaip darbas, antra skamba kaip kažkas, kas tiesiog atsitinka. Patikėkit, neatsitinka“, – sako vienas iš skaitmeninės agentūros „The Chocolate“ įkūrėjų ir „The Atomic Garden Vilnius“ mokyklos dėstytojas.
Visa K. Zylės veikla, jos teigimu, yra šimtaprocentinė kūryba. „Labai džiugu, kai už ją dar ir gaunu pajamų bei galiu tai vadinti darbu. Žinoma, komerciniai projektai skiriasi nuo pačios sumanytų knygų rašymo ir iliustravimo, bet bet koks idėjų generavimas teikia labai daug pasitenkinimo“, – teigia knygos „Didžioji būtybių knyga“ autorė ir iliustratorė.
Veikla ir ji pati yra viena, sako Olesė Kekienė: „Tai ką veikiu profesinėje srityje neišsiskiria į skirtingus polius – tai nėra tik darbas, tik laisvalaikis ar hobis. Viskas yra persipynę ir tapę vienalyčiu srautu, einančiu per mane. Tiesiog pasiduodu tėkmei. Viskas teka, visur teku ir aš, sutinku su tuo, ką man siūlo pasaulis, ir dažniausiai tai nuneša į pačius įdomiausius potyrius. Esu stebėtoja, kaip koks ateivis Žemėje – man viskas įdomu: kaip veikia, kodėl, kaip evoliucionuoja, ką sako ir kaip sako. Kai jaučiu, kad atidaviau viską, pasislepiu ir tapau arba lieju akvarelę, piešiu, siuvu, skaitau, arba dar imuosi įvairių kitų veiklų, kurių pagrindinė ašis – kūryba. Tai mano kvėpavimas – jo nekvestionuoju, nedalinu, tiesiog esu visa tai“, – atskleidžia įvaizdžio dizainerė.
Linkėjimai Lietuvos vizualiai kultūrai – kur esame dabar ir kaip galime tobulėti?
A. Aukštikalnis ragina dairytis į vizualią kultūrą globaliau: „Iš vienos pusės, linkėjimas būtų pamiršti tokį terminą kaip Lietuvos vizuali kultūra. Aš asmeniškai nematau tokio reiškinio. Vizuali kultūra yra globalesnė nei „McDonalds“ meniu. Įtariu, kad Karolio Strautnieko neprašo parodyti tautybę įrodantį dokumentą, kai „NY Times“ užsako iliustraciją. Matau, kaip sėkmingai lietuviai įsilieja į tarptautinius dizaino vandenynus. Linkiu būti globalios dizaino bendruomenės galimi. O iš kitos pusės, linkiu nepamiršti savo lietuviškumo, savo šaknų, savo kultūros ir savitumo, ir pagaliau susikurti Lietuvos vizualią kultūrą“.
Atsipalaidavimo kūrėjams linki T. Nemura: „Žiūrint iš trumpą galiojimo laiką turinčio socialinių tinklų turinio pusės, noras puikiai atrodyti yra toks didelis, kad jie seniai pavirtę „išlaižyto“ turinio platformomis. Būtų puiku viską kiek atpalaiduoti ir supaprastinti. Mažiau veidrodinių kamerų, daugiau telefonu kurto turinio, ypač filmuoto“.
K. Zylės teigimu, svarbu pro akis nepraleisti talentingiausių: „Aplink mus vyksta daugybė nuostabių dalykų, sukuriami išskirtiniai kūriniai ir auga ypatingos asmenybės. Bėda gali būti tame, kad per kasdienį vizualinį ir informacinį triukšmą kartais nepastebime tyliai atsiradusių grynuolių. Mano galva užsienyje tas triukšmas daug didesnis, tad Lietuva labai dėkinga vieta gimti kūrėjams, čia visi takeliai trumpesni. Kuriantiesiems linkiu užsispyrimo, o aplinkiniams – pastabumo ir gilesnio domėjimosi aplinka“.
Pasak O. Kekienės, kuriant neišvengiamas – sąmoningumas: „Linkiu sąmoningumo, kritinio mąstymo, dėmesingumo, mažiau atsitiktinumo. Sąmoningai sukurtas dizainas neteršia nei planetos nei kitų žmonių galvų“.
Gyvai savo istorijomis apie darbą, kūrybą ir vaizdus pranešėjai dalinsis kovo 31 d., penktadienį, 19 val., Nacionalinėje dailės galerijoje. Nemokamoje „Penketų“ konferencijoje laukiami ir vaizdų profesionalai, ir visi smalsūs vizualiai kultūrai neabejingi žmonės.
„Penketai“ – 2012 m. prasidėjęs pirmasis Lietuvoje atvirų ir nemokamų konferencijų ciklas, skirtas vizualiosios kultūros profesionalams ir entuziastams. Iki šiol buvo suorganizuotos 22 „Penketų“ konferencijos, kuriose savo idėjas pristatė daugiau nei 60 pranešėjų, o juos per šį laiką jau išgirdo daugiau nei 17 tūkst. žmonių. Specialūs „Penketų“ renginiai taip pat organzuoti Dizaino savaičių metu. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir LR Kultūros ministerija.
