Rudenį teatras supažindins su geriausių spektaklių retrospektyva vaizdo įrašuose, pakvies į atnaujintą spektaklį „Dviejų pasaulių viešbutis“, skirtą pernai rudenį amžinybėn iškeliavusiam aktoriui Vladimirui Jefremovui atminti, pristatys eilę intriguojančių premjerų, toliau plės gastrolių žemėlapį.
Duoklė jauniesiems
Pirmąją rudens savaitę, rugsėjo 2 – 10 dienomis, mažuosius žiūrovus ir jų tėvelius Rusų dramos teatras pakvies į festivalį „Linksmasis metas“, kurio metu tradiciškai bus parodyti įdomiausi repertuaro spektakliai vaikams: „Miegančioji gražuolė“, „Raudonoji gėlelė“, „Katės namai“, „Coliukė“, „Raudonkepuraitė“, „Pelenė“ ir „Trys paršiukai“. Šios pasakos gerai žinomos, tačiau spektakliuose viskas kiek kitaip nei knygelėse: vilkas nesugeba apgauti Raudonkepuraitės, o „Trijuose paršiukuose“ jis užsikrečia gerumu.
Vaikai sužinos, kas gi yra ta Raudonoji gėlelė, kurios niekur neįmanoma surasti, ir į kokią stebuklingą puotą papuolė Pelenė. O miuzikle „Miegančioji gražuolė“ scenoje atgis įnirtinga gėrio ir blogio, meilės ir neapykantos, tiesos ir melo kova. Lietuvos rusų dramos teatras kviečia kartu pasinerti į stebuklingą pasakų pasaulį, kur neįmanomi dalykai tampa įmanomi, kur siela įgyja sparnus, o širdis tampa didelė, karšta ir teisinga.
Naujajame sezone teatras pakvies į pažintį ir su būsimaisiais aktoriais – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos II kurso rusakalbiai studentai pristatys spektaklį A. Čechovo apsakymų motyvais „Pas pažįstamus“. Pasak kurso vadovo Jono Vaitkaus, pati teatro realybė reikalauja ankstyvo jų įsiliejimo į sceninį gyvenimą. Kai kuriuos iš jaunųjų aktorių pamatysime ir repertuariniuose teatro spektakliuose.
Dar viena teatro iniciatyva, skatinanti atrasti ir pristatyti jaunuosius talentus – įdomiausių rusų mokyklų dramos būrelių pastatymų rodymas. Pirmieji rugsėjo 19 dieną prisistatys Vilniaus A. Puškino mokyklos dramos teatro studijos, vadovaujamos Galinos Kasperovič, 9 – 11 klasių mokiniai. Didžiojoje salėje jie pristatys komediją „Būti ar atrodyti“ pagal Molière’o pjesę „Miestelėnas bajoras“.
 |
| Šarūno Mažeikos/BFL nuotr./Rusų dramos teatras |
Nauja – seniai pamiršta gera
Rugsėjį į Rusų dramos teatro sceną pagaliau sugrįš spektaklis „Dviejų pasaulių viešbutis“ pagal žymaus prancūzų dramaturgo Erico Emmanuelio Schmitto pjesę. Šį spektaklį pastatė aktorius ir režisierius Sigitas Račkys. „Dviejų pasaulių viešbutis“ – lyg melodramos ir „stebuklinės pasakos suaugusiems“ lydinys. Į uždarą patalpą labirintą, iš kur neįmanoma ištrūkti, pakliūva skirtingų socialinių ir amžiaus grupių komos ištiktieji.
Nors tikri jų kūnai – ligoninėse, čia jie fiziškai sveiki. Vieni „komininkai“ žino, kas jiems atsitiko, kiti tai suvokia tik esamuoju laiku, bet visi nerimaudami laukia lemtingos akimirkos, kai jie bus pakviesti į liftą, kuris arba pakils aukštyn – į nebūtį, arba nusileis žemyn – grąžins į gyvųjų pasaulį...
Belaukdami jie kartu revizuoja savo gyvenimus, vertybes: kas nuveikta, kas – ne, ko niekada jau nebebus. Turbūt daugelis prisimena, kaip įtaigiai šiame spektaklyje vaidino vienas ryškiausių visų laikų Rusų dramos teatro aktorių – Vladimiras Jefremovas. Simboliška, jog scenos metrui atminti skirtas spektaklis bus rodomas rugsėjo 24 dieną – lygiai po metų, kuomet mus pasiekė žinia apie jo išėjimą amžinybėn.
Rusų dramos teatras viso sezono metu kartą per mėnesį kvies prisiminti ryškiausius jo istorijoje sukurtus spektaklius ir aktorių darbus. Didžiojoje salėje bus rodomi iš gausaus archyvo lobyno atrinktų spektaklių vaizdo įrašai, kurių metu turėsime galimybę prisiminti arba atrasti V. Jefremovo, Artiomo Inozemcevo, Nikolajaus Trusovo ir kitų scenos meistrų kūrybą. Peržiūras pristatys ir komentuos šių pastatymų amžininkai ir liudininkai. Rugsėjo pabaigoje 1985 metų televizijos spektaklį – Williamo Shakespeare‘o „Akis už akį“, režisuotą Ivano Petrovo – pristatys aktorius Jurijus Ščiuckis.
Realybėje ir svajose
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Režisierius Jonas Vaitkus |
Iki Naujųjų metų Rusų dramos teatras ruošiasi pakviesti žiūrovus net į tris premjeras: studentų debiutą, Laimos Adomaitienės režisuotą spektaklį jaunimui pagal Izraelio rašytojos Jael Ronen pjesę „Pamišėlė“, o teatro vadovas repetuoja du veikalus – Leonido Andrejevo „Tas, kuris gauna antausius“ bei visą teatro kolektyvą užimsiantį didžiulį muzikinį ir judesio reginį pagal Aleksandro Vvedenskio pjesę „Eglutė pas Ivanovus“, kuriam muziką kuria kompozitorius Algirdas Martinaitis, scenografiją – Jonas Arčikauskas.
Savarankiškus kamerinius darbus ruošia ir keli Rusų dramos teatro aktoriai: Jelena Bogdanovič, Sergejus Zinovjevas, Liubovė Timochova ir Valerijus Lobunecas. Bus tęsiama ir viešų pjesių skaitymų tradicija. Pirmasis skaitymas įvyks jau spalio mėnesį – žiūrovams bus pristatyta kontraversiška Pavelo Priažko pjesė „Nusisekęs gyvenimas“. Planuojami rusų romanso vakarai.
Rugsėjo 14 d. klausytojai laukiami Virgilijaus Noreikos romansų vakare „Amžinybės akimirka“. Spalį teatre koncertuos Julija Stupnianek ir viešės norvegas Stein Skjervold. Teatras taipogi plės gastrolių maršrutą. Vienas ryškiausių praėjusio sezono spektaklių – „Prakeikta meilė“, režisuotas Agniaus Jankevičiaus, rugsėjo pradžioje vainikuos Druskininkų teatro festivalį Lietuvoje ir išvyks į trijų savaičių gastrolinį turą po tarptautinius teatro festivalius Ukrainoje ir Baltarusijoje. Ateityje tikimasi su šiais ir kitais artimais kaimynais užmegzti glaudesnius bendradarbiavimo ryšius. Galvojama apie bendradarbiavimą su užsienio kūrėjais, planuojamas antrasis festivalis „Auksinė kaukė Lietuvoje“, tačiau šios iniciatyvos be valstybinio palaikymo ir privataus rėmimo vargiai įmanomos.
Vis dėlto, kalbėdamas apie realią situaciją, vadovas Jonas Vaitkus nusišypso – buvo kur kas blogiau. O paklaustas apie ateities perspektyvas, sako, jog bendram Lietuvos kontekste Rusų dramos teatro padėtis kebli dėl riboto rusakalbių žiūrovų skaičiaus. Reiktų statyti daugiau spektaklių, o finansavimas pastatymams užuot didėjęs, kasmet mažėja. Situaciją sušvelnintų sinchroninis spektaklių vertimas į lietuvių kalbą, tačiau tam reikalinga brangi įranga ir naujos investicijos.
„Mano manymu, nacionalinė priklausomybė yra antro plano veiksnys. Pirmiausia teatras turi būti įdomus ir reikalingas savo pastatymais, provokuojantis mąstyti, klausinėti, ieškantis kelių į susikalbėjimą, naštos pasidalinimą. Jei sugebėtume būti įdomūs ne vien rusų diasporai, palengvėtų teatro kvėpavimas, atsirastų šiokia tokia finansinė nepriklausomybė, išaugtų bendradarbiavimo galimybės. Tai jau įrodė kai kurie nauji repertuaro spektakliai, sudominę tiek Lietuvos, tiek užsienio teatrinę bendruomenę“, – mintimis naujojo sezono išvakarėse dalinasi teatro vadovas J. Vaitkus.
