Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Vaidilos klasikoje“ atgims baroko dvasia

Koncertas „Baroko aidai“
Organizatorių nuotr. / Koncertas „Baroko aidai“
Šaltinis: Pranešimas spaudai
Žiniasklaidai išplatintas pranešimas spaudai, publikuojamas be redakcijos įsikišimo rubrikoje „Pranešimai“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Vos prieš kelis metus susikūręs ansamblis „Vento musicale“ ir jo draugai gruodžio 4 dieną kviečia į koncertą „BAROKO AIDAI“, vyksiantį „J9 Vaidilos teatre“.

Barroco – tai kreivas, netobulas perlas. Šiuo keistu portugališku žodžiu kadaise racionalieji Švietimo amžiaus mąstytojai pavadino meną, klestėjusį Europoje XVII-XVIII amžiuose. Ir nors šiuo žodžiu dėl perdėto puošnumo norėta pašiepti baroko meną, ši epocha veikiausiai yra pati įdomiausia visoje muzikos istorijoje. Juk ji – tarsi tiltas, jungiantis senosios ir klasikinės muzikos pasaulius. Būtent baroko laikais ėmė formuotis mums pažįstami orkestro instrumentai, o natų užrašymo būdai jau beveik nebesiskyrė nuo šiuolaikinių. O kur dar tuomet naujai užgimusi opera, netrukus tapusi pagrindine karalių pramoga ir tikra Europos sensacija!

Pastarosios pompastikos pralenkti iki šiol nepavyko niekam, net ir smarkiai išsivysčius technologijoms. Žmonių fantazija tuomet buvo beribė: scenoje pasirodydavo tikri drambliai, dievai nusileisdavo tiesiai iš dangaus, na, o visų didžiausios žvaigždės buvo įžymieji kastratai. Beje, teatrališkumas persikėlė ir į kasdienį gyvenimą – į sukneles damos kimšdavo vatą, buvo dėvimi prašmatnūs perukai, o aukštakulnius dėvėjo net vyrai. Beje, pastarieji šokdavo ir baletą, moterims prisijungti buvo leista vėliau. Tad, galima sakyti, pats barokas savaime jau buvo teatras.

Beje, teatrališkumas persikėlė ir į kasdienį gyvenimą – į sukneles damos kimšdavo vatą, buvo dėvimi prašmatnūs perukai, o aukštakulnius dėvėjo net vyrai.

Paradokslau, tačiau šalia prašmatniosios operos ir blizgančio rūmų gyvenimo baroke klestėjo ir muzika, skirta Dievui. Juk didieji šios epochos kompozitoriai, tokie kaip A.Vivaldis, G.F.Telemannas, G.F.Händelis (kurių muzika skambės koncerte „Baroko aidai“) kai kuriais savo gyvenimo etapais tarnavo Dievui. Daugelis muzikantų teigia, jog būtent todėl baroko muzika ir yra tokia užburianti ir stebuklinga.

Tačiau Dievą baroko menininkai suvokė veikiau kaip asmenį, panašų į save. Būtent todėl ir nebuvo labai ryškios takoskyros tarp to, kas privalėjo skambėti bažnyčioje, kas dvaruose. Daugelis baroko muzikos žanrų, tokių kaip koncertas, sonata ar kantata, egzistavo dviem pavidalais – bažnytiniu ir pasaulietiniu: skyrėsi tik jų turinys, bet ne muzikos kalba ar forma.

Ir, žinoma, kaip gi be teatrališkumo elemento – jo gausu ne tik sceninėje muzikoje. Juk populiarieji A.Vivaldžio koncertai – tai solisto (ar kelių) varžybos su orkestru. Tikriausiai nedaugelis žino ir faktą, jog baroke muzikantams tekdavo ir improvizuoti, nes kompozitorius užrašydavo tik bosą ir melodiją – likusieji balsai pagal taisykles buvo kuriami atlikimo metu. Tai vadinama „basso continuo“. Jau nekalbant apie tai, kad kantatos galėjo būti vaidinamos, o oratorijose, panašiai kaip ir operose, veikdavo Biblijos personažai, nors pastarieji nevaidinavo...

Ir nors baroko keistenybių ir pompastikos pakartoti neįmanoma, šios epochos atgarsius patirti tikrai verta. Būtent tokiam susitikimui ir kviečia ansamblis „Vento musicale“ ir draugai.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą