Apie projekto idėją, viziją bei artėjantį „Amber Quartet“ pasirodymą paslaptimis su 15min.lt žurnalistais sutiko pasidalinti šio projekto iniciatorius, gintarinių instrumentų gamintojas, gintaro meistras Šarūnas Davainis.
– Styginiai instrumentai tradiciškai nuo seno yra gaminami iš medžio. Kaip kilo idėja šių instrumentų gamybai pasitelkti mineralą – gintarą?
– Tarp medžio ir gintaro egzistuoja labai įdomus ryšis. Juk gintaras – medžio sakai. Tik šiems sakams – 40 milijonų metų...
Tarp medžio ir gintaro egzistuoja labai įdomus ryšis. Juk gintaras – medžio sakai. Tik šiems sakams – 40 milijonų metų...
Kalbant apie pačios idėjos pradžią, derėtų pasakyti, jog gintaras yra glaudžiai susijęs su mano paties amatu: su šiuo mineralu dirbu jau daugybę metų. Vis stengiuosi lietuvišką gintarą pateikti kitaip.
Sakykime, sovietmečiu aš pradėjau šį mineralą pjaustyti ir iš jo gaminti įvairius daiktus, panaudoti netradiciniu būdu. Už tai, žinoma, buvau baramas: meno taryba mane, tik pasirodžiusį, iš karto išvydavo (juokiasi). Juk jų manymu, aš tik gadinau šią medžiagą....
Tuomet aš jiems atkirsdavau, kad tai nėra mano sumanymas. Daugiafunkciškai gintarą apdirbo bei buityje ėmė naudoti jau senovės prūsai. Tais laikais juk žmonės iš gintaro net ir kambarius darydavo!
Tuo tarpu, okupacijos metais šis mineralas buvo laikomas geologine iškasena. Jeigu randi didžiulį jo gabalą, reikia iš karto tempti į muziejų ir (gink Dieve!) nieko su juo nedaryti. Žinoma, sutinku, reikia išsaugoti masyvius, unikalius gintaro gabalus. Tačiau aš visuomet buvau linkęs ką nors iš jų padaryti.
Taip prieš 20 metų atsirado gintarinių skulptūrų muziejus. Prieš 5 metus – gintarinė pirtis. Ir visai neseniai – prieš 3 metus – kilo mintis gaminti muzikos instrumentus iš gintaro.
Iš pradžių (pabandymui) aš pagaminau miniatiūrinius, delno dydžio fortepijonus. Vėliau sukuriau ir smuiką. Aišku, smuiką puoliau daryti, neįsigilinęs į tam tikrus parametrus. Ir pirmasis blynas buvo prisvilęs.
Tačiau labai tinkamu metu, atsitiktinumo vedamas, susipažinau su Vytu Gečiu – vienu iš geriausių Lietuvos smuiko meistrų, ir tarp mūsų užsimezgė ryšys. Taigi, jo, kaip meistro, patarimų bei praktikos dėka ši mano idėja tapo išpildyta.
– Kaip pavyko suburti kvartetą tokiam netradiciniam projektui?
– Tai ir vėl įvyko gryno atsitiktinumo dėka. Gyvenimas mane suvedė su smuikininku ir aranžuotoju Vytautu Mikeliūnu. O vėliau teko susipažinti ir su kitais žymiais muzikais.
Labai džiaugiuosi šia pažintimi, nes mene sutikau žmogų, kuris supranta šio projekto koncepciją: negali grodamas gintariniais instrumentais groti vien tik klasikos. Tam reikia atskiro žanro.
Manau, kad galiu drąsiai teigti, jog su šių instrumentų atsiradimu susikūrė terpė Lietuvos kompozitoriams kurti naujo žanro muziką.
– Kaip Jūs įsivaizduojate, kokio žanro muzika tai galėtų būti?
Kvarteto atliekama muzika turėtų būti artima paprastam žmogui, intelektualui, mėgstančiam tiek klasikinę muziką, tiek džiazą. Siekiame, kad ši muzika būtų paremta laisva improvizacija. Matote, norime išlaisvinti susikausčiusius mūsų klasikinės muzikos atlikėjus...
– Kokie instrumentai sudaro kvartetą „Amber Quartet“?
– 2 smuikai, altas ir violončelė.
– Galbūt galite išduoti, kokia yra šių instrumentų pagaminimo kaina?
– Smuiko savikaina yra apie 35 000 – 50 000 litų. Violončelės gamyba yra 5 kartus brangesnė...
– Kaip rezonuoja gintaras? Ar skambesys – neįprastas klausytojo ausiai?
– Pirmiausia svarbu paminėti tai, kad šiems instrumentams yra pritaikyta naujoviška garso perdavimo ir priėmimo sistema, kurią šiuo metu labai plačiai naudoja amerikiečiai, japonai ir šveicarai. Įdiegus šią sistemą į instrumento vidų, radijo bangomis garsas yra perduodamas garso režisieriui į pultą.
Technologijos leidžia išgauti labai aukštos kokybės skambesį. Be to, galima „apžaisti“ šį garsą: smuikas, tarkime, gali griežti ir kaip kontrabosas, ir kaip būgnas.
– Šįvakar 19 val. įvyks primasis šio kvarteto pasirodymas Valdovų rūmuose. Ar turite viziją, planą, kokiose šalyse ketinate koncertuoti?
– Kol kas konkretaus grafiko nėra, po koncerto kaip tik spręsime šį klausimą. Pirmiausia norime išgirsti visuomenės vertinimus: tiek muzikų – profesionalų, tiek įvairių klausytojų nuomones. Paprastai tariant, reikia susidaryti bendrą vaizdą.
Žinoma, pirminiuose planuose yra „Gintaro kelias“. O vėliau galbūt ir muzikos katilu vadinamas Niujorkas, ar Maskva, Kremlius.
