Kaip nusprendėte imtis Dramos teatre nepopuliaraus miuziklo žanro?
Žmogui reikalingos pasakos, nes gyvenimas yra ne toks jau gražus. Tai savotiškas mano egoizmas, nes aš noriu gražaus pasaulio aplink save, o tie, kurie ateis pasižiūrėti, gaus mano širdies dalį.Ne tik Dramos teatre, bet ir apskritai pas mus nėra populiarus miuziklas tokia forma, kokia mes statome. Pas mus viskas atliekama gyvai. Su tuo susieta ir bilietų kaina, nes čia dalyvauja daug žmonių (bilietai į miuziklą kainuoja nuo 70 iki 100 litų – aut. past.).
Žmogui reikalingos pasakos, nes gyvenimas yra ne toks jau gražus, jei į save neįsileidi gerų emocijų. Tai savotiškas mano egoizmas, nes aš noriu gražaus pasaulio aplink save, o tie, kurie ateis pasižiūrėti, gaus mano širdies dalį.
Dabartinis laikas, mano nuomone, yra per sunkus kitiems žanrams. Šios dienos mūsų gyvenimas yra agresyvus, mes esame nusivylę savo paties veiksmo rezultatais. Aš esu aktorius, režisierius, teatro vadovas – bet vieną dieną viskas gali pasikeisti ir aš būsiu vienas tų, kurie yra gatvėje. Man tai buvo paskata pasiimti būtent tokią medžiagą kaip „Žmogus iš La Mančos“.
Kokia pagrindinė miuziklo tema, jūsų akimis?
 |
| LNDT nuotr./Miuziklas „Žmogus iš La Mančos“ |
Don Kichoto personažas man neįdomus kaip senelis, kuris išėjo iš proto. Man jis įdomus kaip personažas, kuris pasirinko tokį gyvenimo būdą, kad galėtų kitiems atnešti grožio. Miuziklo tema – tikėjimas. Aš noriu grįžti į pirminį vyro ir moters santykį – taip, kaip gamta sutvarkė. Man įdomu meilė, idėja – aš tuo dabar ir visą gyvenimą gyvenu.
Tai buvo vienas iš pirmųjų spektaklių, kuriame vaidinau. Jį buvo pastatęs mano labai geras draugas Algis Lapėnas. Bet tai nėra spektaklio atkartojimas. Šis miuziklas yra pastatytas iš naujo, jame yra kitų akcentų.
Su Inga Valinskiene bendravau dar 2007 metais, mes pradėjome repetuoti. Triukšmas kilo, kai ji tapo Seimo nare ir nebegali repetuoti – tik ateina padainuoti laisvu nuo darbo laiku. Ji būtų kitokia Dulsinėja.Esate sakęs, kad jūsų Don Kichotas nemiršta...
Aš klausiu: „Ar idėja gali mirti?..“ Idėja miršta paskutinė. Kita man jautri tema – moteris, Dulsinėja, kurią aš vedu iki simbolinės reikšmės.
Metams bėgant, žmogus turi du kelius: arba tapti filosofu ir suvokti savo laikinumą, arba tapti kažkokiu monstru, kuris išeidamas nori patvarkyti kitų gyvenimą. Mes miuzikle ieškome kitko – idėja kiekvienam sava. Kaip ir kiekvienam Don Kichotui sava Dulsinėja.
Todėl nusprendėte, kad miuzikle vaidins ir dainuos net trys pagrindinių aktorių grupės?
Aš visada spręsdavau, kodėl mano tėvas vedė mano motiną – aš ir šiandien to nežinau. Yra kažkokių nevaldomų dalykų. (Šypsosi.)
Don Kichotas yra ne išorėje, o sieloje. Todėl jų gali būti daugybė. Kiekvienas vyras gali būti Don Kichotas, o kiekviena moteris – Dulsinėja. Vadinasi, Don Kichotas negali būti vienas – jis yra idėja.
 |
| LNDT nuotr./Miuziklas „Žmogus iš La Mančos“ |
Vaidotas Martinaitis galbūt aktorine prasme bus pranašesnis Don Kichotas, o Česlovas Gabalis ir profesionalas Audrius Rubežius – muzikine. Savaip žavios Dulsinėjos – Inga Jankauskaitė, Jolanta Dapkūnaitė ir Vaida Genytė. Bet istorija liks ta pati, tik su savais niuansais.
Viena iš Dulsinėjų turėjo tapti ir Inga Valinskienė?
Ši istorija jau tampa amžina. Aš su ja bendravau dar 2007 metais, kai ji nebuvo Seimo narė, mes pradėjome repeticijas. Visas triukšmas kilo dėl nieko – ji tapo Seimo nare ir nebegali repetuoti, todėl tik ateina padainuoti laisvu nuo darbo laiku. Pirmuosiuose pastatymuose jos tikrai nebus, o vėliau jos dalyvavimas priklausys nuo įstatymo. Ji būtų dar kitokia Dulsinėja.
Viskas, kas žmogui suteikia pasitenkinimą ir koks baisus kičas tai būtų – yra pozityvu. Ir netgi padeda sveikatai.Kas lėmė jūsų aktorių pasirinkimą?
Girdėjau kaltinimus, kad ir I.Jankauskaitę paėmiau tik dėl to, kad tapo populiari. Absurdas. Aš trejus metus su ja filmuojuosi, ji vaidino mano dukrą. Bet tai neturi reikšmės – ji yra žmogus, kuris veža savo vaidmenį.
Rinkdamasis negalvojau apie jokius populiarumus. Talentas yra populiarumo priežastis. Žinoma, kartais tai negalioja – būna keistų dalykų... Gyvenu tokiame pasaulyje, kuriame mane supa vienos žvaigždės. Aš pats žvaigždė! Juokauju... Mes visi esame šito kaimo žvaigždės. Mano akimis žiūrint, visi šie žmonės yra tinkami savo vaidmeniui. Visa kita – tik paskalos.
Nekreipiate dėmesio į kritikų komentarus?
Viskas, kas žmogui suteikia pasitenkinimą ir koks baisus kičas tai būtų – yra pozityvu. Ir netgi padeda sveikatai.
Taip bandysite gydyti žiūrovus šiuo sunkmečiu?
Atmosfera, kuri yra kuriama mano brangioje Lietuvoje, reikalauja, kad kiekvieną dieną būtų rodomas būtent šis miuziklas. Ne koks kitas, o šitas. Pasaka leidžia žmonėms išgyventi.
Specialiai 15min.lt skaitytojams siūlome pasižiūrėti ištrauką iš interviu su Adolfu Večerskiu, kur režisierius juokdamasis išduoda, koks absurdas iš miuziklo jam įsiminė labiausiai, ir šį tą daugiau...
