Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Viešųjų erdvių kongreso dalyvis S.C.Chockas: „Naujas technologijas kuria bendruomenių aktyvistai“

Sasha Costanza-Chock
CoCity.eu nuotr. / Sasha Costanza-Chockas
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Rugsėjo 29–spalio 1 dienomis Vilniuje ir Kaune vyks Viešųjų erdvių kongresas „Krizės industrijos, nepaklusnumo estetika“, organizuojamas Vytauto Didžiojo universiteto (VDU), tarpdisciplininio meno programos „Jutempus“, tyrimų platformos „Balticada“, dalyvaujant Masačusetso technologijos instituto (MIT) Meno, kultūros ir technologijų programai.

Viena iš kongreso temų – technologijų vaidmuo socialiniuose judėjimuose ir bendruomenių veikloje. Mintimis apie technologijų reikšmę ir savo veiklos specifiką dalinasi kongreso dalyvis, medijų kūrėjas, MIT Pilietinių medijų centro docentas Sasha Costanza-Chockas.

– Kaip galėtumėte apibūdinti naujų ir senų medijų bei technologijų vaidmenį Jūsų darbe?

– Nesu nei technologinis deterministas, nei techno-pesimistas. Tikiu technologijos gebėjimu keisti socialinę realybę, todėl stengiuosi suprasti, kokias naujas galimybes naujosios medijos teikia jas naudojantiems aktyvistams ir bendruomenėms. Tai gali būti nauji socialinio įgalinimo būdai arba padidėjęs savadarbių naratyvų cirkuliacijos greitis.

Nepalaikau idėjos, jog technologija yra veikėjas, atsakingas už socialinės transformacijos ar medijų kūrimo procesus. Medijos yra įrankiai, kuriuos žmonės naudoja aktyvizmo ar socialinių judėjimų kontekstuose. Istoriškai aktyvistai dažnai tapdavo inovatoriais, sukuriančiais naujas medijų technologijas, naujas platformas bei įrankius. Dalyvavimu paremtų medijų kūrimo bumas, prasidėjęs tūkstantmečių sandūroje, išaugo Indymedia tinklo (Indymedia Network – indymedia.org) įdirbio ir inovacijų dėka. Dar prieš atsirandant socialinėms medijoms ar socialinių tinklų puslapiams, globaliojo teisingumo aktyvistai jau aktyviai naudojo nemokamas skaitmeninio publikavimo sistemas, kurios smarkiai palengvino savadarbių naujienų gamybą ir platinimą.

Indymedia.org nuotr./Socialinių tinklų pirmtako – nepriklausomų medijų tinklo „Indymedia“ viršelis
Indymedia.org nuotr./Socialinių tinklų pirmtako – nepriklausomų medijų tinklo „Indymedia“ viršelis

– Ar savo tyrimuose bandote spręsti kasdienes problemas, ar tiesiog tyrinėjate medijų ir technologijų galimybes be konkretaus tikslo?

– Užsiimu abiem dalykais. Didelė mano darbo dalis sutelkta apie dalyvavimu paremto bei kolaboracinio dizaino idėją. Pavyzdžiui, MIT dėstau kursą, kuris iš tikrųjų yra kolaboracinio dizaino darbas studijoje. Joje dirbame su konkrečias problemas sprendžiančiomis bendruomeninėmis organizacijomis. Vystydami keletą mėnesių trunkančius procesus bandome sukurti kažką, kas gimtų iš tikros, gyvenimiškos patirties. Šią patirtį atsineša vienokią ar kitokią priespaudą kenčiančios bendruomenės, kurios nori jai priešintis ir organizuotis.

– Viena iš Jūsų veiklos sričių yra tarpmedijinis organizavimas. Kas tai?

– Savo pirmojoje knygoje „Iš šėšėlių į gatves“ (Out of the Shadows, Into the Streets!, MIT Press, 2014) plėtojau tarpmedijinio organizavimo teoriją, kurioje sujungiu Marshos Kinder ir Henrio Jenkinso idėjas apie tarpmedijinio pasakojimo formas aktyvizmo pasaulyje. Tačiau iš esmės tarpmedijinio organizavimo samprata, kurią išplėtojau dirbdamas su Judėjimu už imigrantų teises (Immigrant Rights Movement), aiškina kaip dalyvavimu paremtas pasakojimas daro įtaką akcionizmo ir socialinės transformacijos ryšius su pasaulio kūrimo strategijomis.

Organizatoriš nuotr./Sasha Costanza-Chock knyga „Iš šėšėlių į gatves“ ir socialinių technologijų projektai „News Jack“ ir „Sandy Storyline“
Organizatoriš nuotr./Sasha Costanza-Chock knyga „Iš šėšėlių į gatves“ ir socialinių technologijų projektai „News Jack“ ir „Sandy Storyline“

– Ar yra įprasta, jog tokios institucijos kaip MIT tiesiogiai įsitraukia į bendruomenių problemų sprendimą?

– Nemanau, kad tai įprasta. Mano nuomone, daugumos tokių institucijų santykiai su bendruomenėmis – jei jos apskritai su jomis dirba – yra kolonialistiniai. Dažnai manoma, jog akademinis pasaulis yra žinijos sfera, o bendruomenės, kurios galėtų būti pilnaverčiais tyrimo proceso dalyviais, yra tiesiog tyrimų subjektai. Tačiau akademinėse institucijose, įskaitant MIT, visada yra akademikų, tyrėjų ir dizainerių, kurie turi kitokį supratimą apie tai, ką reiškia dirbti su bendruomenėmis.

– Ar egzistuoja skirtumas tarp tų projektų, kuriuos įgyvendinate Pilietinių medijų centre, ir tų, kurie kuriami už institucijos ribų?

– Taip, skirtumas didelis. Sakyčiau, kad MIT ribose dauguma su pilietiniu įsitraukimu susijusių projektų atsiduria heteronormatyvaus, liberaliojo baltųjų diskurso kontekste, kuriame atvirai nekalbama apie rasę, klasę, lytį, seksualinę orientaciją arba lytinį identitetą. Tai nereiškia, jog nėra išimčių, tačiau kalbant apie bendrą institucijos orientaciją, akivaizdu, jog jai svarbiausias yra dalyvavimas liberalioje demokratijoje. Tuo tarpu už universiteto ribų vykdomoje veikloje mes bandome kurti dizaino procesus, kurie būtų glaudžiai susiję su realiai egzistuojančiais socialiniais judėjimais.

– Koks Jūsų ryšys su Judėjimu už imigrantų teises? Kas motyvuoja dirbti kartu?

– 2006 m. persikėliau gyventi į Los Andželą, kad galėčiau studijuoti doktorantūroje Pietų Kalifornijos universitete. Judėjimas už imigrantų teises susiformavo tais pačiais metais, kuomet JAV Kongrese buvo bandoma įvesti siaubingą įstatymą, pagal kurį pilietybę įteisinančių dokumentų neturėjimas ir pagalbos teikimas dokumentų neturintiems būtų laikomi kriminaliniu nusikaltimu. Tuo metu prasidėjo neįtikėtinai didelė visuotinė mobilizacija, kuri išties buvo didžiausia koordinuotų protestų banga JAV istorijoje. Į gatves iš darboviečių ir mokymosi įstaigų išėjo milijonai žmonių.

Taip sutapo, kad kaip tik tuo metu buvau Los Andžele, viso šio judėjimo epicentre, tad įsitraukiau į veiklą kartu su įvairiomis imigrantų teisių organizacijomis ir bandžiau pritaikyti įgūdžius bei patirtį, kuriuos įgijau dirbdamas video redaktoriumi bei prodiuseriu.

– Ką galite pasakyti apie demokratijos ir technologijų raidos sąveiką?

– Manau, pirmiausia reikėtų aptarti, ką turime omenyje sakydami „demokratija“. Šiuo klausimu mane itin įkvepia Raymondo Williamso darbai. Turėtume pažvelgti į termino „demokratija“ istoriją ir pagalvoti apie tai, kaip jo reikšmė pasikeitė iš tradicinės („liaudies valdžia“) į tai, ką šiandien galėtume apibendrinti kaip „liberalią-reprezentacinę-daugiapartinę-silpnąją-demokratinę sistemą, kurioje liaudies įsitraukimas į valdymą apribotas kartais įvykstančių atstovų rinkimų.“ Pastaruosius keletą metų stebime įdomią visuotinės mobilizacijos bangą, kurioje eksperimentuojama su stipriosios, populiariosios bei tiesioginės demokratijos idėjomis.

Savo darbuose itin daug dėmesio skiriu stipriosios demokratijos idėjai. Dažnai kalbama apie tai, kad reikia diversifikuoti Silicio slėnyje dirbančiųjų kontingentą. Kadangi kodus Silicio slėnyje rašo būtent baltieji vyrai programuotojai, reikia užsiimti lyčių diversifikacija, įvesti daugiau etninių mažumų. Tačiau to negana, mums reikėtų kai ko žymiai daugiau. Klausimas nėra vien apie tai, kam mokamas atlygis už dizaino darbus, bet ir apie tai, kokias vertybes mes užkoduojame mūsų kuriamose sistemose. Tuo pačiu reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kas iš šių vertybių pelnosi tiek materialiai, tiek simboliškai. Šiuos klausimus kaip tik nagrinėju savo naujoje knygoje, pavadinimu „Teisingumas dizaine“ (Design Justice).

Sasha Costanza-Chock skaitys pranešimą pavadinimu „Transformuojančios medijos ir įtinklinti socialiniai judėjimai“ Viešųjų erdvių kongrese „Krizės industrijos, nepaklusnumo estetika“. Viešųjų erdvių kongresas – tai trijų tarpdalykinių 2016 m. rugsėjo 29–spalio 1 dienomis Kaune ir Vilniuje vyksiančių renginių ciklas, tyrinėjantis kintančias demokratinio dalyvavimo formas.

Kongreso organizatoriai: Vytauto Didžiojo universitetas (Lietuva), „Jutempus“ tarpdisciplinio meno programa (Lietuva), tyrimų platforma „Balticada“ (Lietuva), dalyvaujant Masačusetso technologijos instituto Meno, kultūros ir technologijų programai (JAV). Koncepcija: Nomeda Urbonienė (Norvegijos mokslų ir technologijos universitetas, Norvegija), Gediminas Urbonas (MIT Meno, kultūros ir technologijų programa; Kembridžas, JAV). Redagavimas: Ann Lok Lui (Čikagos instituto Meno mokykla, JAV), Jonathan Crisman (Kalifornijos universitetas, JAV).

Kongreso rėmėjai: Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos mokslo taryba ir Jungtinių Amerikos Valstijų ambasada Vilniuje.

Informacinis partneris – 15min.

Partneriai: Nacionalinė dailės galerija, Valstybės pažinimo centras, Doxa, Architektūros fondas, Lux Express.

Komentarai
Šioje istorijoje „15min kultūra“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą