Parodos autoriai susibūrė ne atsitiktinai – juos į fotografijos „liūną“ pastūmėjo Lietuvos žmonių su negalia sąjungos projektų koordinatorė Nijolė Zenkevičiūtė ir Lietuvos neįgaliųjų dienos centro nepakeičiamas fotografas Egidijus Skiparis, organizavę trumpalaikius fotografijos kursus.
Tas „trumpalaikiškumas“ virto į pastovius fotografijos mėgėjų susitikimus, kuriuose buvo bandoma duoti ne tiek sausų teorinių žinių, kiek parodyti, jog juos supantis pasaulis yra nepakartojamas, atgimstantis bei išnykstantis. Laikas negailestingas – jis lekia, nesustoja, tad fotografui yra suteikiamos tik akimirkos užfiksuoti tai, ką jis matė, suvokė, perprato.
Tad parodos „Proveržis“ autorių lakštuose nėra teminio niveliavimo. Tai, greičiau, kiekvieno fotografo saviraiška, savitas to pasaulio supratimas ir noras pateikti tai per savą suvokimo prizmę. Autorius Aleks Leksovskij savo darbuose įterpia ne tiek meninį akcentą, o filosofinį. Ypač tai pastebima nuotraukoje „Pakirstas „medis“. Jurgita Subačiūtė, kaip lyrikė, žvelgdama į kasdieninius, kartais net pabodusius, vaizdus, sugeba pateikti žiūrovui net dviprasmybę.
Parodos „Proveržis“ autorių lakštuose nėra teminio niveliavimo.
Kristina Briling – taipogi žvelgia į gamtos bei žmonių kūrinius filosofiškai, pasitelkdama pateiktuose užfiksuotuose laiko tėkmės momentuose net priešpriešą. Kristina nuvelka žiūrovą pažvelgti į jos fotografuotą vaizdą tokiu rakursu, jog daugelis galėtų ir pasimesti suvokdami, kad galima ir taip matyti kasdienybę. Marius Bernotas, kaip gyvenimo muštas praktikas, nuotraukose pateikia „sausokus“ sprendimus. Net savo mažos dukrytės, bežaidžiančios rudens lapų gausoje, pamato minkštą, šiltą vaikišką patalą...
Rūta Kupčinskaitė pamišusi gamtos mylėtoja, lyrikė ir svajoklė, tad jos nuotraukose dominuoja gamtos etiudai. Neprabėga pro jos žvilgsnį detalės, kurios nuotraukoms suteikia aiškų vardą, pavadinimą arba net potekstę. Svetlanai Rybakienei fotografavimas ne naujiena, gal net tapęs šeimoje antra „pareigybe“, tad jos užfiksuoti vaizdai yra konkretūs, informatyvūs ir nereikalaujantys diskusijų.
Visumoje ši paroda – tai savotiška kelionė laike su autoriais, kurie savo darbais jau atsako į dar neužduotus klausimus. Tai drastiškas iššūkis ne tiek žiūrovams, persisotinusiems fotografijos stebuklais, kiek patiems autoriams, nes kiekvieno kadro gimimas, sukūrimas yra jau ne mažas žingsnis į pergalę kovoje su likimo mestomis negandomis. Tai autorių vizualus atsakas pačiam likimui...
