Dvaro menė – pilnutėlė. Tarp sugužėjusių į V. Bagdono koncertą buvo ir jaunimo. Šiltą susitikimą aktorius pradėjo klausimu, į kurį pats atsakė: „Sekmadienis, po bažnyčios. Galiu pradėti mitinguoti. Ko trūksta pensininkui? Ko neužtenka? Kad ir man. Jau dvejus su puse metų esu pensijoje. Įsigijau vieno kambario butą. Iš Sankt Peterburgo atvykau traukiniu – į Baisogalą. Vagonas apledėjęs, nešildoma, bet aš jau įpratau, užgrūdinau savo organizmą. Galėčiau sėdėti ir žiūrėti televizorių, čiulpti kopūsto kotą ar kramtyti sausainį, „Gaidelis“. Aš atsakau – man reikia jūsų, tam kad neužmirščiau, kas esu“.
Aktorius dažnai sulaukia klausimų apie jo tris gyvenimo banginius – teatrą, kiną ir dainas: „Kai manęs klausia, kas artimiau, aš truputį pasimetu, nors pasimesti nėra ko. Esu nusifilmavęs apie 30 filmų, bet esu tik vieno filmo artistas (prieš porą metų Šanchajaus kino festivalyje už vadmenį filme „Dirigentas“ buvo pripažintas geriausiu aktoriumi). Esu atlikęs apie 60 dainelių, bet esu tik dviejų dainų dainininkas, nes jūs jas žinote ir girdėjote. Teatre labai daug nuveikta – karjera nusisekusi. Esu daugelio vaidmenų artistas
Dar vienas klausimas, kurį nuolat užduoda aktoriui iš pašalies – patriotinis: „Mesčiau viską – Rusiją, Muzikos akademiją, kur turiu etatą. Sugrįžčiau į Lietuvą, tačiau, ką veikčiau? Važiuoju autostrada Vilnius-Panevėžys ir matau – šalikelėje kabo šluotos ir vantos. Šluotas ir vantas rišti? Todėl važuoju ten. Todėl važiuoju ir į Baisogalą, Kauną. Man visai pinigų nereikia. Man reikia išlikti savimi. Visą gyvenimą dirbi visuomenei, Valstybei, o gauni – pažymėjima, kuriame parašyta „senatvės pensija“. Paslėpiau tą kortelę, nes jaučiuosi kitaip, nei ten parašyta“.
