Spektaklį režisavo Darius Rabašauskas, dailininkė – Anželika Šulcaitė, kompozitorius – Jonas Jurkūnas, choreografė – Laura Geraščenko. Scenoje išvysime Donatą Žilinską, Reginą Šaltenytę, Kęstutį Macijauską, Renatą Idzelytę, Rimantą Pelakauską, Jolantą Puodėnaitę, Edvardą Brazį, Marių Pažerecką, Tomą Gailiutę, Vaidą Jočį, Simoną Šakinytę ir Vidą Jakimauską.
Petras Zelenka (Petr Zelenka, g. 1967 m.) – garsus čekų dramaturgas, teatro ir kino režisierius. Savo tėvynėje P. Zelenka labiausiai žinomas kaip kino meistras, jo filmai neretai gretinami su kultinio amerikiečių režisieriaus Jimo Jarmuscho kūryba. P. Zelenkos filmai buvo įvertinti tarptautiniuose Roterdamo ir Maskvos kino festivaliuose, o filmas „Karamazovai“ 2008 m. buvo nominuotas Oskaro apdovanojimui geriausių užsienio filmų kategorijoje.
P. Zelenkos pjesė „Paprastos beprotybės istorijos“ („Příběhy obyčejného šílenství“) – pirmasis jo kūrinys, susilaukęs įvertinimo. Spektaklio premjera įvyko 2001 m. Prahos teatre „Dejvické divadlo“, tais pačiais metais „Paprastos beprotybės istorijos“ pelnė prestižinę Čekijoje Alfrédo Radoko premiją. Pjesės ėmėsi Lenkijos, Vengrijos, Vokietijos, Slovakijos ir Slovėnijos teatrai. 2005 m. P. Zelenka adaptavo pjesę kino scenarijui ir pagal ją pats režisavo filmą (angl. pav. „Wrong Side Up“), kuris pelnė du kino festivalių prizus ir buvo nominuotas dar šešiems.
Be teatro ir kino, P. Zelenka Čekijoje žinomas ir kaip muzikantas – groja gitara ir dainuoja mįslingoje pankroko grupėje „Zbytky charismatu“ („Charizmos likučiai“) – kurioje be jo dar muzikuoja aktorius, publicistas, išradėjas, dramaturgas ir privatus seklys. Grupė išleido vienintelį albumą – „Nad svý možnosti“ („Virš savo galimybių“).
„Paprastos beprotybės istorijos“ – ypatingo žanro spektaklis. Tai tarsi juodoji komedija, kurioje nerasite absoliučiai nieko „juodo“ – vien geraširdišką, su niekuo pasaulyje nesupainiojamą čekišką humorą, atveriantį kasdienybės siurrealizmą. Spektaklio herojai tokie vieniši, taip išsiilgę kito žmogaus artumo ir meilės, kad nuo savo vienatvės tiesiog kraustosi iš proto. Kraustosi tyliuoju būdu – be teatrališkų aistrų, paprastai ir buitiškai. Ir, kaip tautos išmintis byloja – kiekvienas savaip... Petras Zelenka sugeba šią tylios beprotybės kroniką paversti švelnia poezija, bylojančia apie žmogiškąją egzistenciją, vienatvę ir begalinį meilės ilgesį.
Tai pamišėliškai atvira, o kartu ir geraširdiška istorija, kurioje juokingi herojai gyvena savo liūdnus gyvenimus. Taip, jie šiek tiek bepročiai – tačiau ne romantizuoti pamišėliai, draskomi didingų aistrų, ne asmenybės skilimo kankinami šizofrenikai ar šalti moderniųjų laikų maniakai. Jie – eiliniai miestelėnai, gyvenantys paprastus, iš pažiūros niekuo neišsiskiriančius gyvenimus. Kasdieninis jų palydovas – visa persmelkiantis troškimas ką nors mylėti ir būti mylimam. Herojai elgiasi beprotiškai , desperatiškai bandydami išsiveržti iš savosios vienatvės, krečia neįtikėtinas kvailystes – ir ką jie bedarytų, viskas tik blogyn... Nes bepročiai, ko gero, visai ne jie – beprotiška pati kasdienybė, pats gyvenimas.
Pjesę „Paprastos beprotybės istorijos“ P. Zelenka dedikavo kultiniam amerikiečių rašytojui, literatūros chuliganui Charlesui Bukowskiui, kurio knyga tuo pačiu pavadinimu buvo išleista ir Lietuvoje (leidykla „Kitos knygos“, 2011 m.).
