Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Pasivaikščiojimas „Marijos Stiuart“ paslapčių pėdsakais

Vilniaus mažojo teatro premjera „Marija Stiuart“ 15min recenzija
Vilniaus mažojo teatro nuotr, / Vilniaus mažojo teatro premjera „Marija Stiuart“
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Rugsėjo 24 dieną, šeštadienį, Vilniaus mažajame teatre sezonas prasideda karališko grožio, aistrų ir dramų kupinu režisieriaus Artūro Areimos spektakliu „Marija Stiuart“ pagal Frydricho Šilerio tragediją.

Talentingiausias jaunosios kartos lietuviško teatro režisierius lyg apsėstas didžiojo Tragiko kūryba. Artūras Areima Vilniaus mažajame sukūrė jau trečią savo didžiųjų Šilerio dramų interpretaciją. Todėl žiūrovai eidami į Vilniaus mažojo teatro „Mariją Stiuart“ pastatymą būtinai turi sau iškelti klausimą – „Kodėl Šilerio tragedijos tampa apsėdimu, manija, idealia siekiamybe dabarties žmogui?“

1800 metų pavasarį Frydrichas Šileris, virpėdamas iš jaudulio, skubėjo atiduoti savo didžiąją idėjų dramą „Marija Stiuart“ Veimaro teatro aktoriams. Dramaturgas būgštavo: „Mano Marija Stiuart nesukels švelnių jausmų. Jos likimas – pačiai jausti ir kitiems uždegti liepsningą aistrą.“ Pirmą kartą teatro scenoje suvaidinta „Marija Stiuart“ susilaukė milžiniškos sėkmės, kas buvo be galo svarbu pačiam F.Šileriui.

Kiek sėkmė, pripažinimas, teigiamas įvertinimas būtinas šiuolaikiniam teatro menininkui? Atsakymai gali būti tik du ir nei vienas jų netinka 2016 metų pavasarį Vilniaus mažajame teatre savo „Marijos Stiuart“ versiją pristačiusiam režisieriui Artūrui Areimai. Dar tik artėdamas prie premjerinės tiesiosios A.Areima prasitarė: „Kartas nuo karto bežaidžiant maištavimo žaidimus pasiilgstu tikro žmogaus. Man regis, šiandienos ambicijų pasaulyje prarandame žmogiškumą, norisi vėl pažvelgti į idealų žmogų, jo paieškoti.“

Vilniaus mažojo teatro nuotr,/Vilniaus mažojo teatro premjera „Marta Stiuart“
Vilniaus mažojo teatro nuotr,/Vilniaus mažojo teatro premjera „Marija Stiuart“

Ką gi, aš kviečiu jus į tyrinėjantį pasivaikščiojimą vienos įdomiausių 2016 metų teatrinio sezono premjerų – režisieriaus A.Areimos „Marijos Stiuart“ dramatiškų paslapčių pėdsakais.

Didžiuoju lietuviško teatro skandalistu vadinamo režisieriaus pastatymas alsuoja skrupulinga ištikimybe F.Šilerio kūrinio tekstui. Marijos Stiuart – aktorė Indrė Patkauskaitė, pasmerkimu mirčiai prasidėjęs spektaklis perauga į makabriškas karalienės Elžbietos – aktorė Elžbieta Latėnaitė, geidulių ir ledinio proto aistrų valdomo dvaro sankirtas. A.Areimos scenos kūrinys baigiasi mirties nuosprendžio Marijai Stiuart įvykdymu bei nevaisingomis Elžbietos pastangomis nusimesti nuo savęs atsakomybę už šį kruviną nusikaltimą.

Jei dar pamenate studijų metais analizuotą F.Šilerio šedevrą, jame yra pakankamai daug su istorine tiesa prasilenkiančių faktų. Tuo tarpu režisierius A.Areima visomis talentingo menininko pastangomis ryžtasi sugrąžinti ir permąstyti Vilniaus Mažojo teatro scenoje patį tiesos fenomeną. Tam suvokti tereikia plačiai atmerkti akis ir susiurbti, sutalpinti savyje visą neaprėpiamą A.Areimos sukurtą scenovaizdžio kraštovaizdį. Būtent kraštovaizdį – kas taip reta šiuolaikiniame teatre! Ir vizualiųjų menų išsilavinimą turintis A.Areima savo „Marijos Stiuart“ neįkalina tik pilkomis kalėjimo sienomis ir didžiuliu langu į niekur. Jo kurtame scenovaizdyje leidžiama karaliauti, vešėti ir net karūnuotas būtybes užgožti mirusiai gamtai – nature morte.

Po premjerinio spektaklio garsi menotyrininkė Paulina Pūkytė pavadino abiejų „Marijos Stiuart“ karalienių perukus – genialiais. Jie išties fantastiški, paverčiantys abiejų karalienių galvas savotiškomis siurrealistinėmis gėlėmis.

Štai karalienė Elžbieta – išdidžiai, gracingai, su panieka aplinkai lyg liepsnojančią, vėjyje vilnijančią aguoną nešanti savo ryškų, didžiulį, beribį peruką ant griežtų valdovės švarkų dirbtinai išplatinamų ir pabrėžiamų tvirtų pečių. Jai ryškiai kontrastuoja Marijos Stiuart juodas, trumpų plaukų egiptietiško stiliaus perukas, švelniai nešamas, blaškomas, nuplėšiamas nuo gležno, liauno, tik juodais arba baltais suknelių nėriniais įsupto nugalėtosios, idealo nušviestosios karalienės kūno. Tai spektaklio kostiumų dailininkės Monikos Gurskytės nuopelnas.

Ką jums tai primena? XXI amžiaus gyventojams, naujųjų technologijų ir virtualių karų mūšiuose įkalintas žmogus turėtų akimirksniu atpažinti savo herojes – nuožmių intelekto ir emocijų kovų, santykių su priešinga lytimi paradoksuose, abipusės manipuliacijos, totalinio artumo ir visiško nesugebėjimo suartėti įkalintas dabarties moteris. Nes A.Areimos Vilniaus mažajame teatre sukurtas spektaklis „Marija Stiuart“ mums byloja apie dabartį ir tik apie ją.

Tebūnie dviejų karalienių lūpomis, tebūnie F.Šilerio tekstu – iš esmės spektaklis perteikia mūsų visų dabartį, tą troškią, dažnai nepakeliamą ir svaiginančią mūsų amžininkų būtį, apie kurią jau daug metų šaukia kiekvienas šio vieno talentingiausio lietuviško teatro menininko pastatymas.

Vilniaus Mažojo teatro „Marija Stiuart“ apstulbina prislopinta, suvaldyta ir įprasminta tiesa apie dabartį. Sukoncentravus žvilgsnį į A.Areimos kurto scenovaizdį įprasminančią augmeniją išskirtume tris esminius objektus – visą scenos erdvę užpildantį, laiko, gamtos ir žmonių rankų nugludintą didžiulę medžio šaką – ji veikia kaip vertikalė suverianti scenos erdvę į mistinę ašį.

Antras beveik gyvas scenoje nuolat veikiantis objektas – gremėzdiškas, ruda, šerpetota oda aptrauktas krėslas. Savo grubia, kerėpliška, šimtų žmonių įspaudus išsaugojusia faktūra jis suskamba kaip nuolatinis, įkyrus priminimas: memento morte. Ir trečias komponentas – visą scenos paviršių dengiantis grubus sodo augalų mulčius – tepantis žmones įkyriomis dulkėmis, dengiantis žemę, kuriai dirbtinai neleidžiama išauginti nieko gyvo šioje valdžiagyvių karalystėje, bevertis, nes vos sugeria tris valandas aistrų, kančios ir nušvitimo – iškart yra sušluojamas ir keliauja į šiukšlyną.

Vyrai „Marijos Stiuart“ tragedijoje atlieka šio makabriško pasaulio dvasinių ramsčių ir pagrindinių intrigų rezgėjų vaidmenį. Unikalus, tvirtybę ir išmintį spinduliuojantis aktoriaus Edmundo Mikulskio sukurtas Džordžo Tobolto personažas rezonuoja aktorių Tomo Rinkūno, Vytauto Rumšo, Daumanto Ciunio kuriamiems valstybės vyrų, pasaulio bambų ir intrigų virtuozų herojų portretams. Moterys įsivaizduoja valdančios vyrų, už virvučių tampomame pasaulyje, taip buvo per amžius, sako spektaklio „Marija Stiuart“ kūrėjai.

Moterims belieka oriai ir su stulbinančiu nuolankiu išdidumu, kaip aktorės Indrės Patkauskaitės kuriama karalienė Marija Stiuart, pakilti į paskutinį palaiminimą – nuvainikavimą mirtimi. Su ilgesiu ir švelniu liūdesiu režisierius išlydi savo Heroję į nebūtį. Bet galiausiai pasiekęs savo finalinį tikslą, atradęs tai, ko taip ilgimės ir nuolat ieškome šiuolaikiniame Lietuvos teatre – žmogiškumą, su visomis įmanomomis jo spalvomis.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą