„Tegul visas pasaulio blogis paskęsta mūsų atjautoje“ – citata iš Antono Čechovo pjesės „Dėdė Vania“ 25-ojo sezono misiją lakoniškai apibūdina Mažojo teatro Meno vadovas, režisierius Rimas Tuminas. Šis menininkas, teatro kūrėjas Lietuvai padovanojo unikalų teatrą, tapusį sakralia susitikimų su kenčiančių, mylinčių, publikai ir vienas kitam atsiveriančių žmonių erdve.
Mažojo teatro Jubiliejinį sezoną rugsėjo 11 dieną pradėjo dar pavasarį didžiulio publikos dėmesio sulaukusi režisierės Gabrielės Tuminaitės premjera „Dėdės ir dėdienės“ pagal Juozo Tumo – Vaižganto apysaką.
Valstybinio Vilniaus mažojo teatro 25-metis, kurį minėsime kitų metų kovo mėnesį, tikiuosi, suburs trupę bendrai kūrybai. Norisi kokybės, tikslingumo ir profesinės tiesos.
Savitą, aktorių meistryste, grožiu, aistra ir begaliniu žmogaus vitališkumu išsiskiriantį jaunos režisierės pastatymą ovacijomis įvertino Tarptautinio režisieriaus Rimo Tumino vardo festivalio Vasara 2014 žiūrovai.
Naujajame sezone „Dėdžių ir dėdienių“ laukia ypač intensyvios gastrolės po visą Lietuvą, prie spektaklio kūrybinės komandos prisijungė scenografė ir kostiumų dailininkė Vilma Galeckaitė – Dabkienė, aktorius Arvydas Dapšys.
2015 metų kovo pradžioje režisieriaus Rimo Tumino premjerų išsiilgusių žiūrovų laukia naujausias Maestro pastatymas, suvienysiantis visas Mažojo teatro kūrybines pajėgas, priminsiantis Lietuvos teatro istorijai svarbiausius, kertinius dramaturgijos šedevrus ir tik teatre įmanomą džiaugsmą, malonumą pasinerti į kūrybingumo, aktorinės partnerystės ir tikros teatrinės šventės gelmes.
Mažojo teatro Meno vadovo pavaduotoja, režisierė Gabrielė Tuminaitė pristatydama 25-ąjį sezoną akcentavo: „Valstybinio Vilniaus mažojo teatro 25-metis, kurį minėsime kitų metų kovo mėnesį, tikiuosi, suburs trupę bendrai kūrybai. Norisi kokybės, tikslingumo ir profesinės tiesos.”
Ar teatras nebeturi didelių galių daryti įtaką žmonių pasaulėžiūrai? Informacijos šiukšlyno srautas – nenumaldomas?
Spalio 23 dieną ypač laukiama pirmoji šio sezono Mažojo teatro premjera „Savižudis“. Spektaklį pagal dramatišką, aštrią, šiurpiai juokingą, savo laikmetį ir sociumą išpreparavusią dramaturgo Nikolajaus Erdmano pjesę kuria režisierė Gabrielė Tuminaitė.
Teatrui ypač svarbioje premjeroje žiūrovai išvys ir visus keturis Mažojo teatro aktorių trupės pajėgas sustiprinusius jaunuosius kūrėjus. Daumantas Ciunis, Agnė Kiškytė (pedagogas Jonas Vaitkus), Indrė Patkauskaitė ir Tomas Rinkūnas – jauniausioji režisieriaus Rimo Tumino mokinių karta, savo kūrybingumu, meniniu maksimalizmu ir talentu išsikovojusi aukščiausias pozicijas šiuolaikinio Lietuvos teatro olimpe.
Pristatydama būsimą „Savižudžio“ premjerą režisierė Gabrielė Tuminaitė teigė: „Mums teko įveikti abejones dėl Erdmano pjesės, tam tikrą pasipriešinimą jai. Pradžioje skyrėme 10 dienų pasitikrinimui, ar įveiksime satyrinę, 1928 metais sukurtą pjesę. Repetuodami apčiuopėme jos aktualumą, teatrališkumą, nors išoriškai dirbtinai jos neaktualizuosime.
Asmeniškai, sau ypač piktdžiugiškai dariau pirmą sceną – vyro ir žmonos nakties košmarą. Buvo labai juokinga. Pjesė „Savižudis“ iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti „senstelėjusi“ – esama „sovietinio“ humoro. Perskaičiusi pjesę, nesusižavėjau ja. Bet repeticijų metu atradome netikėtų poteksčių, supratome, kad pjesė gerai sukonstruota, bet buitiniu stiliumi režisuoti jos neverta. Skaitant originalo kalba, stebina pjesės ritmas ir forma. Mūsų atsinaujinusiam kolektyvui dirbti buvo smagu. Repetuojame nuo pavasario ir medžiaga mus užvaldė, arba tiksliau – mes ją.”
Norime pažadinti žmonių vaizduotę, norime, kad jie pasivaikščiotų po savo smegenų kambarius. Įdomiausia, kad išėję iš to paties spektaklio žmonės pasakoja visiškai kitus dalykus, kuriuos jie girdėjo ir įsivaizdavo.
Lapkričio mėnesį Vilniaus mažajame teatre prasidės intensyvios spektaklio mažiesiems žiūrovams „Snieguolė ir 7 nykštukai“ repeticijos. Spektaklio režisierius Evaldas Jaras būsimo pastatymo inscenizacijai pasirinkdamas klasikinės brolių Grimų pasakos „Snieguolė“ motyvais grįstą istoriją, siekia moderniai, kūrybingai ir aktualiai perskaityti vaikams puikiai žinomos pasakos siužetą. Spektaklyje vaidins Mažojo teatro aktoriai: Indrė Patkauskaitė, Agnė Šataitė, Tomas Rinkūnas, Mantas Vaitiekūnas, Vytautas Rumšas, Jokūbas Bareikis, Balys Latėnas, Mindaugas Capas, Edmundas Mikulskis ir kiti.
2015 metų pavasarį į Mažąjį teatrą tradiciškai grįš jau septintasis Tarptautinis teatrinių debiutų festivalis Tylos!. Vis didesnes menines ambicijas ir kūrybinę debiutantų drąsą atskleidžiantis festivalis kasmet Mažojo teatro repertuarą papildo tikrais meniniais perliukais. Po šio pavasario Tylos! Mažojo teatro repertuare liko režisieriaus Balio Latėno garsų spektaklis „Kelionė be bagažo“. Spektaklyje vaidina jaunosios Vilniaus Kolegijos diplomantės. „Norime pažadinti žmonių vaizduotę, norime, kad jie pasivaikščiotų po savo smegenų kambarius. Įdomiausia, kad išėję iš to paties spektaklio žmonės pasakoja visiškai kitus dalykus, kuriuos jie girdėjo ir įsivaizdavo“, – teigia spektaklio „Kelionė be bagažo“ kūrėjai.
Apibendrindama 25-ąjį Vilniaus mažojo teatro sezoną režisierė Gabrielė Tuminaitė teigė: „Mano bendraminčių, bendraamžių karta, ir aš pati, kaip kūrėja, jaučiu prasmės stygių, mus erzina deklaratyvūs lozungai ir nereikšmingų dalykų sureikšminimas, masinis išprotėjimas dėl tam tikrų sensacijų, tariamų „naujienų“ gaudymas, neveiksnumas. Visa tai tarpusavyje mes jau seniai esame pašiepę. Esame tarsi aukščiau viso šito, stengiamės į tai nekreipti dėmesio, bet tai irgi pavojaus signalas.
Pabrėžiu : „Savižudžiu“ mes nedarome politikos ar socialinio reiškinio analizės. Juk teatras veiksmingesnis naudodamasis savo sričiai būdingais įrankiais.
Nikolajaus Erdmano pjesė savaime išprovokavo mūsų norą pasisakyti. Ar teatras nebeturi didelių galių daryti įtaką žmonių pasaulėžiūrai? Informacijos šiukšlyno srautas – nenumaldomas?
Pjesėje „Savižudis“ yra informacinės, menų, performansų, socialinių susiskaldymų, visuotinio rėkimo ir politikų pažadų apokalipsės sintezė. Virtualioje erdvėje nebėra jokio skirtumo tarp karo vaizdų, juokingo kačiuko ir nuogu užpakaliu lakstančio transvestito... Viskas tampa vienoda ir be jokios reikšmės. Žmogus jaučiasi bejėgis. Ne tiesiogine prasme norisi tapti savižudžiu, o metafizine.
Pabrėžiu : „Savižudžiu“ mes nedarome politikos ar socialinio reiškinio analizės. Juk teatras veiksmingesnis naudodamasis savo sričiai būdingais įrankiais.
Studijavau kultūros istoriją, antropologiją, bendrauju su buvusiais kurso draugais, skaitau jų tyrimus, publikacijas. Todėl man atrodo juokingos deklaracijos, kad teatras neva „skrodžia“ visuomenę – nereikia niekada tikėti viena kuria nors „rėkiančia“ teorija...
„Socialinis teatras“ neretai savitikslis, tampantis dar viena melagystės forma. Socialiniai tipažai, jei jie nėra kūrybiškai išspręsti scenoje, tampa melu. Tokiu būdu gali prarasti nemažai kritiškai mąstančių žiūrovų.
Teatrui nereikia užsidaryti – esą žiūrovai kvaili ir „nieko nesupras“. Juk akivaizdu – yra masė ir galinga masė kritiškai ir progresyviai mąstančių žmonių.
Disputą tarp spektaklių supras 5 žmonės. Bendraminčių įdomiau ieškoti. Pati save tikrinu, ar teisingai apčiuopiu „nervą“.
Teatrui nereikia užsidaryti – esą žiūrovai kvaili ir „nieko nesupras“. Juk akivaizdu – yra masė ir galinga masė kritiškai ir progresyviai mąstančių žmonių. Reikia pasitelkus visas mums pavaldžias menines priemones padėti šiems žiūrovams iš naujo atrasti Vilniaus mažąjį teatrą. Kreiptis tiesiogiai į juos, parinkti jiems artimą, suprantamą teatrinės kalbos tonaciją, išprovokuoti žiūrovo kritiškumą, gal būt net drąsą mums oponuoti – kol kas tiek pirmųjų, šio naujojo teatrinio sezono, planų.“
