Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Šių dienų Medėjos tragedija: sistemoje įsivėlė žiauri klaida

Spektaklis „Medėjos kambarys“
VDU Menų fakultetko archyvo nuotr. / Spektaklis „Medėjos kambarys“
Šaltinis: Pranešimas spaudai
Žiniasklaidai išplatintas pranešimas spaudai, publikuojamas be redakcijos įsikišimo rubrikoje „Pranešimai“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Vos prieš keletą savaičių iš didžiausio pasaulyje menų festivalio Škotijos sostinėje Edinburge su specialiuoju prizu grįžęs AAT | Artūro Areimos teatras naują teatro sezoną pradeda premjera – spektakliu „Medėjos kambarys“, kurį rugsėjo 24 d. KTU kultūros centre išvys Kauno teatro žiūrovai, o rugsėjo 25 d. OKT / Vilniaus miesto teatro studijoje – ir sostinės publika.

Vos prieš keletą savaičių iš didžiausio pasaulyje menų festivalio Škotijos sostinėje Edinburge su specialiuoju prizu grįžęs AAT | Artūro Areimos teatras naują teatro sezoną pradeda premjera – spektakliu „Medėjos kambarys“, kurį rugsėjo 24 d. KTU kultūros centre išvys Kauno teatro žiūrovai, o rugsėjo 25 d. OKT / Vilniaus miesto teatro studijoje – ir sostinės publika.

Kodėl matydami smurto, prievartos protrūkius gatvėse praeiname pro šalį, lyg tai būtų TV laida ar surežisuota scena, kurios pabaigoje pasirodys titrai, skelbiantys, jog pasirodymo metu niekas nenukentėjo?“ – klausia spektaklio režisierius Artūras Areima.

Tai jaudinanti žiaurumo studija, kurioje mėginama ieškoti, iš vienos pusės, elementariojo, kasdienio žiaurumo šaknų ir, kita vertus, individualaus bei visuotinio pasyvumo susidūrus su smurto, patyčių ar ksenofobijos atvejais priežasčių.

„Kodėl mes gimdome teroristus, žudikus, smurtautojus, pedofilus? Kodėl toleruojame smurtą savo aplinkoje? Kodėl šioje šalyje žiaurumo proveržiai tampa norma ir nieko nebestebina? Kodėl toleruojame fizinį bei psichologinį smurtą, tačiau bijome „kitokio“ žmogaus, „kitokio“ požiūrio? Kodėl šiandien baiminamės pabėgėlių, bet atlaidžiai žiūrime į smurtaujančius tautiečius? Kodėl matydami smurto, prievartos protrūkius gatvėse praeiname pro šalį, lyg tai būtų TV laida ar surežisuota scena, kurios pabaigoje pasirodys titrai, skelbiantys, jog pasirodymo metu niekas nenukentėjo?“ – klausia spektaklio režisierius Artūras Areima, „Medėjos kambaryje“ ieškantis paralelių tarp antikinio mito apie iš keršto išdavikui vyrui savo vaikus nužudžiusią motiną ir jaunų aktorių lūpomis pasakojamų šiuolaikinių dokumentinių istorijų.

VDU Menų fakultetko archyvo nuotr./Spektaklis „Medėjos kambarys“
VDU Menų fakultetko archyvo nuotr./Spektaklis „Medėjos kambarys“

„Medėjos kambaryje“ smurtas, žiaurumas analizuojamas ne vien kaip atskiriems individams būdingas elgsenos modelis, tačiau ir kaip kur kas platesnis, visuomenės, valstybės ar tautos pasaulėjautos pamatus grindžiantis fenomenas. Šalies, kurioje net geranoriškumas, humanizmas, atjauta ir tolerancija ugdoma per agresiją, panieką, baimės ir paranojos jausmą. Juk jei norime kovoti už visuomenės sveikatą, užuot gerinę sveikatingumo paslaugų prieinamumą, medikų darbo bei gyvenimo sąlygas, mes aplipdome cigarečių pakelius kruvinų kūno dalių atvaizdais, norėdami, kad žmogus neviršytų greičio, mes pastatome kelio ženklą su mirčių bei sužalojimų statistika, o siekdami išsaugoti valstybingumą – mėtome vienas į kitą akmenis ir šaudome piliečius guminėmis kulkomis.

„Medėjos kambaryje“ smurtas, žiaurumas analizuojamas ne vien kaip atskiriems individams būdingas elgsenos modelis, tačiau ir kaip kur kas platesnis, visuomenės, valstybės ar tautos pasaulėjautos pamatus grindžiantis fenomenas.

Kodėl mūsų žiniasklaida mirga straipsniais apie nusikalstamą veiklą, kriminalus, o kūrybinės, humanistinės iniciatyvos nustumiamos kažkur giliai, giliai, tarp horoskopų ir orų prognozės? Kodėl esame vieni pasaulinių lyderių patyčių, alkoholizmo, savižudybių srityje? Kodėl didžioji dalis miegamųjų rajonų jaunimo auga „marozais“, kuria agresyvų, pavojingą savo įvaizdį, naudoja brutalią kalbą ir tuo didžiuojasi? „Gal tai yra normalu, gal tokie yra mūsų tautinio išskirtinumo bruožai? Gal tai ir yra tas lietuviškumas, kurį ruošiamės ginti su auksinėmis šakutėmis nuo kitataučių priešų? Kažkur sistemoje įsivėlė žiauri klaida!“ – naujuoju spektakliu teigia „Medėjos kambario“ kūrėjai.

Naujojoje AAT | Artūro Areimos teatro premjeroje jauni teatro menininkai kalba apie savo kartai – vadinamiesiems „nepriklausomybės vaikams“ – aktualius klausimus ir netiesiogiai, ieškodami labiau apibendrintų atitikmenų dokumentinėse smurto bei paniekos istorijose, kalba apie savo pačių skaudžias patirtis bei apie socialines kaukes, kurias daugelis mūsų patogiai užsidedame, kai susiduriame su eiliniu smurto atveju. „Nejau nieko nestebina, kad kareivis, dieną šaudęs belaisvius, aukojęsis vardan tėvynės, vakare rašo sentimentalų laišką mamai, žmonai, dukrai? Po velnių, mes juk visi esame žmonės, turime tų pačių vilčių, baimių, skaudulių, mes visi nusipelnome pagarbos ir orumo. O tie, kurie gali sau leisti tam tikromis aplinkybėmis pamiršti etiką bei moralę, yra tiesiog veidmainiai. Šiuo spektakliu noriu pasiekti, kad po jo žiūrovas išsikeltų klausimą: ar galiu toliau gyventi pasislėpęs po šia kauke?“ – pasakoja spektaklio režisierius.

Komentarai
Šioje istorijoje Teatras, Artūras Areima
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius