Neabejotinai vienu ryškiausių įvykių praėjusiais metais (nors formaliai – 2015-ųjų pabaigoje) tapo Klaipėdos dramos teatro rekonstrukcijos pabaiga ir atidarymas. Kol kas dar sunku pasakyti, kokį naują savo veidą, pagaliau turėdami realias patalpas, suformuos uostamiesčio kūrėjai, kaip šio sezono pabaigoje atrodys visas jų repertuaras.
Vis dėlto, apsilankius čia šių metų pabaigoje, Oskaro Koršunovo premjeroje pagal Gintaro Grajausko pjesę „Pašaliniams draudžiama“, buvo lengva suprasti, jog teatro, kaip institucijos, šiam miestui, o tiksliau, jo publikai – labai trūksta.
Kad ir kiek teatro profesionalai žavėtųsi ir vertintų Klaipėdos kuriamą alternatyvą, reikia pripažinti, jog ji iš tiesų negali atstoti nuoseklios ir savotiška „laisvai pasirenkama prievole“ tapusios teatro edukacijos.
Bilietai į premjeras ne tik išperkami prieš gerą mėnesį, bet žmonės, atėję į spektaklį, iš tiesų net nežino, apie ką jis bus, kas jo statytojai, ar, galų gale, kaip reiktų reaguoti į tai, kas vyksta scenoje. Jie tiesiog naudojasi galimybe vėl patirti „ėjimą į teatrą“ visomis prasmėmis: puoštis, laukti eilėje prie tualeto, gurkšnoti svaigiuosius gėrimus ištaigingame fojė, kuriame galima ir ratą apsukti bevaikščiojant, sutikti ir pasipuikuoti prieš kaimyną, na, ir galiausiai, pasikalbėjus apie svarbius dalykus, užtemus salei, stebėti scenoje plušančius aktorius.
Per visus 8-erius rekonstrukcijos metus teatro gyvybė Klaipėdoje nebuvo sustojusi. Paties dramos teatro trupė vis glausdavosi Žvejų rūmuose ar kitose patalpose ir stengėsi išgyventi, toliau kurti. Šalimais užgimė nemažai originalių ir įdomių projektų tiek pačios dramos, tiek ir šiuolaikinio šokio, lėlių teatro srityse, atsirado alternatyvi „Kultūros fabriko“ erdvė, naujas Jaunimo teatras su Valentinu Masalskiu priešakyje, nepailstamai sukosi Muzikinio teatro mašina, šiemet, beje, taip pat sulaukusi naujų ir jaunų vėjų. Ir vis dėlto, stebint Klaipėdos publiką minėtos premjeros metu, teko kaip niekada aiškiai pajusti ir prisiminti, kam yra skirti miesto ar valstybės dotuojami teatrai.
Kad ir kiek alternatyvos sukurtum, ją rinksis labai mažas kiekis publikos, nes norą pasiekti platesnes auditorijas dažnai stabdys paprasčiausi finansai, negalintys aprėpti tokio mastelio naujienų sklaidos, kokią apima valstybės ar komerciniu pagrindu veikiantys teatrai. Kita vertus, alternatyvą renkasi tie, jau susidūrę su klasikinėmis formomis... Todėl kad ir kiek teatro profesionalai žavėtųsi ir vertintų Klaipėdos kuriamą alternatyvą, reikia pripažinti, jog ji iš tiesų negali atstoti nuoseklios ir savotiška „laisvai pasirenkama prievole“ tapusios teatro edukacijos.
Ar mes kalbėtume apie auklėtojų ir mokytojų organizuojamas vaikų išvykas į teatrą, ar pačių suaugusiųjų įprotį vis jame apsilankyti, – paskutinis dešimtmetis Klaipėdoje prabėgo beveik be dramos teatro. Jį plačiajai publikai pakeitė lengvai prieinami pramoginiai renginiai, komerciniai spektakliai ir retai aukšta muzikine ir/ar scenine kokybe galėjęs pasigirti Muzikinis teatras, su Jono Sakalausko atėjimu šiuo metu besistengiantis taisyti situaciją.
Vos pamąsčiusi apie tai, kokios premjeros išliko atmintyje, netrukau pastebėti, jog dauguma jų buvo skirta vaikams ir jaunimui. Antra, visos jos gana patogiai išsidėsto skirtingose amžiaus kategorijose. Trečia, šalia jų puikiai įsitaiso keli mūsų teatriniame kontekste netradiciniai spektakliai suaugusiesiems.
Štai šioje vietoje susitiko kelios skirtingu metu užgimusios mano mintys apie 2016-uosius metus Lietuvos dramos teatruose. Visų pirma, vos pamąsčiusi apie tai, kokios premjeros išliko atmintyje, netrukau pastebėti, jog dauguma jų buvo skirta vaikams ir jaunimui.
Antra, visos jos gana patogiai išsidėsto skirtingose amžiaus kategorijose. Trečia, šalia jų puikiai įsitaiso keli mūsų teatriniame kontekste netradiciniai spektakliai suaugusiems.
Taigi, sujungus viską, ką iki šiol teko apmąstyti, nusprendžiau, jog mano 2016 m. dramos teatro įspūdžiai keliauja ne tik per kalendorinius, bet ir žmogaus gyvenimo metus, su viltimi, jog nuoseklus ankstyvas lankymasis teatre turėtų išugdyti sąmoningą publiką.
Ne tokį jau ir ilgą sąrašą pradeda Lietuvos nacionalinio dramos teatro „Raudonkepurė“ (rež. Paulius Tamolė), pasak aprašymo skirtas 5–10 m. vaikams, nors drįsčiau teigti, jog įdomiausia bus tiems, kam iki 7-erių. Čia atėjusieji nesėdi žiūrovų vietose, atskirti nuo veiksmo, o papuola į sceną, paverstą lyg baltu popieriaus lapu, kurį spektaklio metu nuspalvins ne tik atlikėjai, bet ir pati publika.
Čia niekam nereikia apsimesti, jog nesi girdėjęs Raudonkepuraitės istorijos, ar kad staiga imsi ir patikėsi teatro sukurta iliuzija. Ne, tiesiog nebyliai susitari su aktoriais, kad dabar, pasinaudodamas teatro siūlomomis priemonėmis, kartu pakeliausi po visiems žinomą istoriją, kurioje galbūt atsiras naujų spalvų ir minčių.
Kiekvienas aktorius šiame spektaklyje yra savo personažo istorijos pasakotojas, todėl nereikia jaudintis, kad kam nors kas nors blogo nutiks, o atvirkščiai – galima apsimesti ir kartu apžaisti situaciją.
Kuo naudinga ši teatrinė patirtis? Jaunasis žiūrovas čia nėra bandomas savotiška prievarta įtikinti, jog tai, kas matoma teatre, – tikra. Anksčiau buvęs kitokiame spektaklyje, čia jis gali pasijausti lygiaverte pasakojimo dalimi, dalyviu ar net žaidėju. Žinodamas, jog aplink jį gimstantys vaizdai ir personažai iš tiesų yra aktorių darbo vaisius, mažasis žiūrovas gauna progą pajusti teatro prigimtį, pabandyti jį suprasti ne tik kaip dar vieną pasakas sekančią dėžutę, bet kaip gyvą organizmą, keliaujantį savitais takais.
Vyresniam jaunuoliui siūlyčiau kitą LNDT premjerą – „Kaulinis senis ant geležinio kalno“ (rež. Jonas Tertelis). Premjeros metu jaunimui nuo 12 metų skirtas, šiandien teatro rekomenduojamas nuo 6-erių, spektaklis bus tikrai paveikus mokyklą jau lankančiam žmogui. Čia žiūrovas vėl grįžta į savo vietą salėje ir valandą mėgaujasi tikru lietuviškos pasakos, iliustracijų, dizaino ir skulptūros mash-up. Verta išvardinti ir likusią kūrybinę grupę: įspūdingi kostiumai – Sandra Straukaitė, mobilumu veiksmą pildanti ir jungianti scenografija – Paulė Bocullaitė, Birutės Žilytės iliustracijų vertos vaizdo projekcijos – Mantas Bardauskas, pasakojimą savaip pildanti muzika – Gintaras Sodeika ir kelių korekcijų dar besiprašančios šviesos – Vilius Vilutis.
Kuo naudinga ši teatrinė patirtis? Jaunasis žiūrovas čia nėra bandomas savotiška prievarta įtikinti, jog tai, kas matoma teatre, – tikra. Anksčiau buvęs kitokiame spektaklyje, čia jis gali pasijausti lygiaverte pasakojimo dalimi, dalyviu ar net žaidėju.
Begalę veikėjų ir kelias iš pirmo žvilgsnio nesusijusias pasakas jungiantis Jono Basanavičiaus užrašytas pasakojimas tapo didžiule erdve teatralams.
Iš kino režisūros į dramos sceną atėjęs J.Tertelis iš tiesų besąlygiškai kliaunasi vaizdu ir čia jam padeda savo srities profesionalai. Visų jų darbus režisierius nebijodamas jungia į drąsų ir kiek įmanoma labiau paprastą bei tiesmuką, savitą kalbą.
Režisierius puikiai geba išlaisvinti paprasčiausią aktorių buvimą scenoje, nesistengiant (kaip dažnai įprasta) egzaltuotai pervaidinti savo personažų. Vis dėlto, jauniems kūrėjams dar sunku suvaldyti (ne)vaidybą/buvimą scenoje taip, jog patys nepranyktų tarp juos supančių vaizdų, todėl savaime suprantama, jog patyrusio Povilo Budrio Kaulinis senis ne tik dėl savo grimo tampa ryškiausiu spektaklio personažu.
Ir visgi „Kaulinis senis...“ – žiūrovo verta patirtis, kurią kūrėjai nusiteikę tobulinti prieš kiekvieną pasirodymą. Kūrybinei grupei pavyko ne tik sugrąžinti tikrą lietuviškos pasakos įvaizdį, „išversti“ jį į šiandienos kalbą, bet pačioje pabaigoje ir gražiai išryškinti „Tvin Pykso“ vertą tiesą: gėrio ir blogio kova yra nesibaigiantis pasaulio įvykių variklis. Būtent todėl nė vienas personažas čia negali būti visiškas kvailys ar išminčius – kiekvienas tampame vienokiu ar kitokiu, atsidurdami skirtingose situacijose.
Trečiasis spektaklis – žingsnis į tikrąją paauglystę: Jaunimo teatro spektaklis „Bėgikas“ (rež. Olga Lapina) aprašyme priskiriamas prie spektaklių suaugusiesiems. Tokiu atveju, suaugusiu žmogumi aš laikyčiau paauglį nuo 14 metų, – daugiau ir blogiau, nei per televiziją rodomame N-14 cenzą turinčiame filme, jis čia tikrai nepamatys. Ir atvirkščiai – dar truputį ir jį čia atvesti gali būti per vėlu.
M.Anderssono pjesė pasakoja apie patyčias patiriančius ir sukeliančius paauglius, juos supančius iškreiptus, sėkmės ir materialinio įprasminimo apsėstus suaugusiuosius ir artėjantį naują, kitą pasaulį, kuriame yra ir laisvė, ir meilė. Atrodytų, jog šios temos paaugliams jau gerai žinomos ir senos. Skirtumas tas, jog šiame spektaklyje vengiama atviro, perdėto emocionalumo, personažai savo istorijas dėlioja nuo jausmų gan atribotu pasakojimu ir žvilgsniu iš šalies.
O.Lapina, jau ne kartą įvertinta už savo kūrybą vaikams ir jaunimui, dar kartą patvirtina, jog įtaigaus spektaklio sudėtingai auditorijai esmė – atviras pokalbis, nesislepiantis už „iš aukščiau“ siunčiamo moralo.
Šaltumas, atsainumas, komentatoriaus pozicija padeda išlaikyti atstumą, nereikalauja, kad aktoriai, jau pergyvenę paauglystę, dėtųsi jaunuoliais, ir tai juos net priartina prie tikresnio penkiolikmečio portreto: užsidariusio, apsimetančio nepažeidžiamu, lyg jo niekas negalėtų nustebinti ar išgąsdinti ir pan. Todėl tvora apjuostoje ankštoje erdvėje (scenografas – Marijus Jacovskis) įkalinti aktoriai atlaiko reiklaus žiūrovo spaudimą ir patys netampa patyčių objektais.
O.Lapina, jau ne kartą įvertinta už savo kūrybą vaikams ir jaunimui, dar kartą patvirtina, jog įtaigaus spektaklio sudėtingai auditorijai esmė – atviras pokalbis, nesislepiantis už „iš aukščiau“ siunčiamo moralo.
Atvirą diskusiją teatre ir teatru ji tęsia ketvirtame šio „sąrašo“ spektaklyje – Rusų dramos teatre sukurtame „Kodas: Hamlet“. Viena vertus, čia žaidžianti N-16 auditorija grįžta prie „Raudonkepurės“, kur teatras nebėra skirtas tik stebėjimui, iš kitos pusės, patirtis escape room principu grįstame vyksme, be abejonės, kitokia.
Šio žaidimo grožis slypi idėjoje, jog visiems bent kartą girdėta istorija iš esmės įvyksta ne su ar tarp dalyvaujančiųjų, bet šalia jų, kuriančių savo pasakojimą paraleliniame Elsinore. Jie čia yra svečiai, sekantys ženklus, pažįstantys kitus veikėjus, tačiau jų tikslas nėra įsibrauti ir pakeisti istorijos tėkmę, o, greičiau, keliauti per ją, siekiant išgyventi.
Daug pasakoti negaliu – jei jums patinka kitokios patirtys, ar juo labiau – escape room, jau galite ieškotis bilietų sausio mėnesiui, nes į spektaklį-žaidimą, užimantį visą Rusų dramos teatro pastatą, vienu kartu papuola vos 12 žmonių... Na, o kas šioje patirtyje tokio šaunaus be žaidimo, azarto faktoriaus? Žinia, jog teatro kūrėjai iš tiesų gyvena tame pačiame pasaulyje kaip ir žiūrovas, yra smalsūs aplinkiniam pasauliui ir netūno užsislėpę menininkų salonuose, purkštaudami apie tai, kokie kvaili yra eiliniai „mirtingieji“.
Priartėjome prie pabaigos. Beveik. Pilnamečiams, mėgstantiems pamiegoti ir pailsėti – „Pojūčių teatro“ ir LNDT projektas „Pirmapradis“ (rež. Karolina Žernytė). Kas nesate girdėję apie „Pojūčių teatrą“, tai – nepriklausoma teatro trupė, prieš kelerius metus pradėjusi statyti spektaklius akliesiems, greitai pritaikiusi juos matantiems, tačiau pagrindiniu jų principu išlieka žiūrovo patyrimai užrištomis akimis.
Naujausias darbas koncentruojasi į sapnus ir remiasi Karlo Jungo biografija bei idėjomis, konceptualiai sujungiant „sapnišką“ žmogaus patirtį su teatro pasąmone – užkulisiais, kuriuose ir vyksta didžioji dalis spektaklio.
Ir bus dar daug gero, blogo, prasto, įdomaus ir visokio teatro, bet svarbu, kad jį stebėtų imli, reikli bei patyrusi publika. Būtent jos, ne kieno nors kito vertinimas, kūrėjams yra svarbiausias vedlys.
Tai – dar vienas kūrinys, apie kurį rašyti – itin smagu, nes nieko daug pasakoti negali. Lankantis ne pirmą kartą, gera jausti, jog K.Žernytė ima atrasti vis naujas galimybes į nematančiųjų potyrį įtraukti ir matančiąją publikos dalį.
Vis dar sudėtinga dalimi išlieka dalyvaujančiųjų priežiūra erdvėje – kaip suteikti „tiek, kiek reikia“ laisvės ką tik „apakintam“ žmogui? Bet kuriuo atveju, norintiems sužinoti, kaip dar galima patirti teatrą, toks spektaklis yra būtina patirtis.
Kaip jau tikriausiai supratote, šiam tekstui atrinkau ne tik per įvairias amžiaus grupes, bet ir per skirtingą teatro veikimo principų suvokimą keliaujančius spektaklius. Beje, prie 2016 m. sąrašo dar įtraukčiau ir Oskaro Koršunovo bei jo studentų „Eglę žalčių karalienę“ ir Klaipėdos jaunimo teatro su Jeanu-Cyrilu Vadi (Prancūzija) sukurtą „Žvaigždės vardas – Metėlė“. Abu kūriniai – nebenaudojamuose ar neapgyvendintuose pastatuose įkurtų instaliacijų rinkiniai, savaip bandantys pasakoti pabėgėlių ar Černobylio istorijas. Nors dėl skirtingų priežasčių šiedu pasakojimai netapo iki galo sėkmingais kūriniais, jie verti dėmesio tiems, kurie ieško kažko kito.
Tad apie tą kitą. Grįžtant prie mane iš tiesų stipriai paveikusio susidūrimo su Klaipėdos publika, norėjosi skaitytojui – žiūrovui pasiūlyti platų dramos teatro spektrą, kuriame gali laisvai reikštis ne tik kūrėjų, bet ir publikos fantazija. Spektaklius, kuriuose svarbiausiu tampa dalyvavimas ir smalsumas. Spektaklius, tarp kurių bus daug „eilinio“, „paprasto“, „klasikinio“ (ir tai nereiškia – prasto) teatro, kurio buvo daug ir 2016 m.
Ir didžiąją dalį jo teko matyti, ir dar didesnę dalį be didelių pastangų – pamiršti. Ir bus dar daug gero, blogo, prasto, įdomaus ir visokio teatro, bet svarbu, kad jį stebėtų imli, reikli bei patyrusi publika. Būtent jos, ne kieno nors kito vertinimas, kūrėjams yra svarbiausias vedlys. Na, o jau patyrus ir mokant atsirinkti, bus galima nerti į šokį ir muziką, lėlių, operos teatrą... Tik jau nebe šį kartą.
