Režisierės Dalios Ibelhauptaitės ir maestro Gintaro Rinkevičiaus tandemas vėl suburia geriausius jaunuosius operos pasaulio atstovus įspūdingam reginiui. Na, o pati Svetlana pirmą kartą atvykusi į Vilnių būdama dar jauna ir daug žadančia soliste bei viena jauniausių Toskos rolės atlikėjų, čia grįžta žymiai brandesnė.
– Svetlana, papasakok, kas tavo gyvenime nutiko per pastaruosius pusę metų?
– Pradėti reiktų nuo to, jog režisierės Dalios lengva ranka kiekvienam iš mūsų neįtikėtinai padeda augti ir tobulėti. Būtent po „Toskos“ premjerų Vilniuje šį pavasarį, vienu metu susilaukiau neįtikėtinai daug puikių kontraktų ir pasiūlymų. Karališkojoje Turino operoje atlikau savo svajonių vaidmenį – Manon Lesko, o Modenoje – Odabelą Verdžio „Atiloje“. Maskvoje – A.Dargomyžskio „Rusalką“, koncertavau Vokietijoje, atlikau daug didžiųjų Verdžio operų arijų... Vasarą turėjau vos savaitę atostogų! Žinot, kaip tik šiandien kalbėjome su Evezu (mūsų naujasis Skarpija) ir jis manęs klausė, kodėl aš, gaudama tokius didžiulius kontraktus, atvykstu čia, į Vilnių?
– Puikus klausimas – ir aš ruošiausi jo klausti!
– Taigi, – daug kas to klausia, žiūrėdami į mane išpūstomis akimis. Esmė yra ta, jog čia dainuoti yra didžiulė laimė. Profesiniame gyvenime turėjau dvi svajones: kad likimas būtų dosnus gerų režisierių ir dirigentų. Tada dar buvau jauna ir ištroškusi žinių, norėjau dar daug išmokti. Ir mano svajonė išsipildė su Dalia. Su ja 12 darbo valandų prabėga kaip sekundė, pamiršti apie viską, net (nors taip ir negalima sakyti) šeimą. Lieka tik kūryba. Ir tu taip norėtum, kad taip būtų visą laiką.
Būtent po tokių patirčių solisto darbe scenoje atsiranda naujos spalvos, lyg brangakmeniai kūryboje. Atliekant partiją, nebegalvoji apie konkrečias natas, balsą, tampi laisvesniu, interpretuoji, atlieki partiją jos visame pilnume. Net spektaklio įrašuose matai save visiškai gyvą, kupiną emocijų. Mano pokyčius pastebėjo ir įvertino net griežčiausi ir pagyrų gailintys mokytojai. Už tai labai ačiū Daliai. Manau, jog ji galėtų įsteigti tarptautinę jaunų solistų apmokymų bazę, skirtą aktoriams – solistams! Įdirbis, įgautas su ja padeda sukurti ne vieną konkretų vaidmenį, – šie darbo principai padeda kuriant kiekvieną personažą, nes jie į vieną sulieja dramaturgijos ir kompozitoriaus muzikos analizę. Linkėčiau kiekvienam solistui atrasti savo Dalią.
– Kokia šį kartą bus tavo Toska?
– Jaučiu, jog ji stiprėja, tampa vis kitokia, kaip ir aš – vis kitaip jaučiuosi šiame kūrinyje, – tampu labiau užtikrinta, keičiasi mano emocija. Beje, čia svarbus ir dar vienas dalykas VCO pastatyme: čia kiekvienas iš mūsų, solistų, į savo personažą gali įdėti daug individualumo. Juk turime porą sudėčių ir net žiūrint video, matyti, kaip smarkiai jos skiriasi, kiek daug skirtingų spalvų mes turime ir čia jų niekas negožia, o tai taip pat padeda augti mūsų personažams, kaip ir mums patiems, kaip artistams.
Man labai patinka mūsų Sandra (Janušaitė). Gyvenime ji – suaugusi ir patyrusi moteris, turinti vaikų ir būtent tai jos Toskai suteikia dar kitokių, nei maniškės, spalvų. Daugiau moteriškumo, rūpesčio, gal net švelnumo. Perimdami tokias skirtingas savybes mūsų personažai tampa pilno tūrio portretais, – paveikslais, nutapytais iš daugelio atspalvių.
Savaime suprantama, jog kiekvienas naujas pastatymas keičia mano Toską, pagal režisieriaus matymą, esu turėjusi tokių spektaklių, kuriuose ši moteris visą laiką turėjo lakstyti, kaip maža mergaitė... Vis dėlto Vilniaus Toska man yra artimiausia tiek Puccini, tiek ir Sardou pjesės personažui.
Perimdami tokias skirtingas savybes mūsų personažai tampa pilno tūrio portretais, – paveikslais, nutapytais iš daugelio atspalvių.
Beje, kažkada seniai, kai žiūrėjau įrašą iš Romos, kur autentiškose siužeto veiksmo vietose vyko opera, galvojau, kaip būtų nuostabu ten dainuoti, – koks tai turėtų būti įkvėpimas! Na, ir ką, ateinančiais metais vykstu dainuoti Toskos į Romą! Ir ten vešiuosi būtent Vilniuje sukurtą Toską, tokį įvaizdį... Toskoje nėra viduriuko, – tai be galo ryškus personažas. Jei manęs paklaustų, kuri iš mano rolių man labiausiai kaitina kraują, nesuabejojusi atsakyčiau – Toska. Ne veltui sakoma, jog tai – kiekvieno soprano svajonė.
- Šiandienos realybė tapo labai artima VCO „Toskos“ pasauliui, ar tokie realybės atspindžiai padeda kurti dar labiau įtikinantį personažą?
- Tikrai taip. Be to, tai iškelia ir įdomias diskusijas tarp solistų. Vakar su naujuoju Skaprija nemažai ginčijomės. Jis vis klausia: kodėl tu šitoj scenoj trauki nuo manęs ranką? Aš jam aiškinu, jog mano personažui tai – natūrali reakcija ir jei aš iš tiesų norėčiau su juo būti artima, veikčiau kitaip ir operos siužetas pasikeistų. Bet juk jei ir Skarpija pats negeistų Toskos, o viską darytų tik tam, kad rastų Andželotį, viskas vyktų kitaip. Būtent tai, jog aistros čia maišomos su politika, ir lemia tokią įvykių baigtį. Labai šaunu, kai vyksta tokios diskusijos, su tokiais įdomiais kolegomis.
- Kalbant apie kolegas, šiemet „bohemiečiai“ švenčia jubiliejų – 10 metų, ką galėtum papasakoti apie patį kolektyvą?
- Pasakysiu atvirai – esu visiškai išprotėjusi dėl visų šių žmonių! Dar pavasarį, prieš pat premjerą labai susirgau, temperatūra pakilo iki 40 laipsnių, bet niekam nesakiau, kad niekas nepergyventų, juk ir taip streso daug... Ir buvo neįtikėtina tai, kaip, vos tik sužinoję, jog prastai jaučiuosi, atrodo per dvi minutes choro atlikėjai man jau nešė vaistų, kažkas susiskambino su mamomis, pažįstamais, kurie galėjo skubiai padėti.
Prieš pat premjerą labai susirgau, temperatūra pakilo iki 40 laipsnių, bet niekam nesakiau, kad niekas nepergyventų, juk ir taip streso daug.
Visi taip ėmė rūpintis, ir kiti solistai taip pat, – reakcija tokia, lyg visi būtume šeima. Tada visas kūrybinis įkvėpimas ir toks palaikymas man taip padėjo, jog net gera mano draugė, specialiai atvykusi pažiūrėti premjeros, tik po spektaklio, pamačiusi mane iš arti, galėjo patikėti, jog aš tikrai sirgau. Ji sakė, jog scenoje atrodžiau pilna energijos ir ji niekuomet nebūtų patikėjusi pasakojimu, jog aš sirgau.
Kai manęs klausia apie įspūdžius iš Vilniaus, žinoma, jog visų pirma pasakoju apie patį miestą, kuris mane visiškai užbūrė savo grožiu, o iš karto po jo seka šis kolektyvas, kuriam esu visa širdimi dėkinga. Manau, jog „bohemiečiai“ gali turėti puikią ateitį, čia per tokį trumpą laiką, su neįmanomai mažais resursais, labai profesionaliai įgyvendinami didžiuliai projektai. Kartais tokia organizacine kokybe negali pasigirti net ir didžiausios operos pasaulio scenos.
– Ačiū už pokalbį.
