Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Komentaras: Norit į chorą prieš kapitalizmą?

Rūta Vainienė
Gedmanto Kropio/„Laima“ nuotr. / Rūta Vainienė
Šaltinis: Elaima.lt
3
Skaitysiu vėliau
A A

Nepaisant fakto, kad absoliuti dauguma pasaulio gyvena kapitalizmo sąlygomis, kaltinimai jam liejasi lyg iš gausybės rago. Tai, kas anksčiau buvo tik kokio prisiekusio marksisto galvoje: socialinė atskirtis, vartotojiškumas, sumaterialėjimas, dabar sklinda iš pasaulio didžiavyrių lūpų. Ką ten politikai – pats popiežius Pranciškus sako, kad „vartotojiškumas atnešė mums nerimą ir stresą“. Pelno vaikymasis ir besaikis vartojimas, anot jų, alina gamtą, piešiamas apokaliptinis vaizdas ateities kartoms.

Pinigų tema apskritai yra atsidūrusi šizofrenijos būsenoje. Sumažinti socialinę atskirtį galima tik tada, jei tie atskirtieji turės daugiau pinigų. Būtent todėl visi didžiavyriai suka galvas, kaip čia padarius, kad skurstantieji jų gautų daugiau. Tačiau kituose kontekstuose pinigai iš vargšų gelbėjimo priemonės staiga tampa neįtikėtinu blogiu: jie gadina, tvirkina, būtent pinigų turėtojai yra tie besaikiai vartotojai.

Pasaulio didžiavyrių kalbos krinta į gerai išpurentą dirvą – ypač posovietinėse visuomenėse. Sovietmečiu, kai visi skurdome, buvo pasiūlyta turto ir pinigų alternatyva – dvasingumas. Nedaug kas žino, kad būtent sovietmečiu buvo sukurtas mitas „arba turtingas, arba dvasingas“. Ši propaganda padėjo palaikyti alkano žmogaus dvasią socializmo kūrimo kelyje. Kitur pasaulyje žymiai rečiau kyla abejonių, kad turtingas karalius gali būti ir itin jautrus, ir itin dvasingas. Todėl kitur pasaulyje antivartotojiški judėjimai labiau siekia saugoti gamtą, o mūsuose jie siekia „išgelbėti“ žmogaus dvasią! Kitur vartotojiškumas smerkiamas kaip laiko vagis, pas mus jis – moralės naikintojas! Būtent todėl mums itin sunku nustatyti normalų santykį su pinigais. Mes vis dar alkani gėrybių, mes vis dar turime mažai, palyginus su tais, į kuriuos lygiuojamės, – Vakarais, o čia mums pasaulio didžiavyriai sako: stop.

Bet palaukite, o kam skirtas tas stop vartotojiškumui? Žmogaus poreikių piramidė yra puikiai išnagrinėta Abrahamo H. Maslow, kurio indėlis į ekonomikos mokslą (nors ir taip plačiai nepripažintas) tik nedaug mažesnis nei į psichologiją. Taigi Maslow aiškina, kad egzistuoja esminiai žmogaus poreikiai ir aukštesni poreikiai gali būti tenkinami tik tada, kai patenkinti žemesni. Maža to, žmogus turi trumpą atmintį. Ši mokslininko citata turėtų tapti bet kokių kalbų apie vartotojiškumo blogį įžanga. „Trumpai sakant, visa jau turima gera mes linkę laikyti savaime suprantamu dalyku, ypač jei dėl viso to neteko pakovoti, dėl šito padirbėti. Maistas, saugumas, meilė, žmonių palankumas, laisvė, kuri tarytum visuomet mums priklausė, kurios niekada nestokojome, netroškome, jau vis dažniau būna ne tik nepastebima – kartais ji net nevertinama, iš jos tyčiojamasi, ji naikinama.“

Vida Press nuotr./Merginos prie vitrinos
Vida Press nuotr.

Ar ne tai ir vyksta šiandien, radikalėjant antivartotojiškoms nuotaikoms, kai žmones pamaitinusį, aprengusį, apavusį, sušildžiusį, pagydžiusį ir t. t. kapitalizmą norima sumalti į miltus, o kartu su purvinu vandeniu išpilamas ir pats kūdikis? Jei jau pasiekta, kad garsieji mados namai nebesiūs natūralių kailinių, ar kitas žingsnis nebus noras visus padaryti vegetarais ir priversti neavėti natūralios odos batų?

Keikti kapitalizmą galime tik todėl, kad jis mus pamaitina. Kai apstu pinigų, apstu maisto, apstu rūbų – tiesiog pamirštame, iš kur visa tai.

Atsakymą duoda pats Maslow: tokį pabrėžtiną gėrybių niekinimą vadina tam tikra patologijos forma. Jis sako, kad dažniausiai tai lengvai išgydoma, „tereikia, kad individas patirtų atitinkamo poreikio nepatenkinimą ar stoką, pavyzdžiui, skausmą, alkį, skurdą...“ Iš tikro, keikti kapitalizmą galime tik todėl, kad jis mus pamaitina. Kai apstu pinigų, apstu maisto, apstu rūbų – tiesiog pamirštame, iš kur visa tai.

Vis dėlto didžiavyriai nekalba nesąmonių, skurdas tikrai egzistuoja ir jį sumažinti gali tik daugiau kapitalizmo, o ne priešingai. Žmonės, būna, prisiperka maisto ir jo nesuvalgo; rūbų ir jų nenešioja; automobilių ir jais nevažinėja. Vien dėl to nereikia pasmerkti kolekcininkų ar nustatyti suknelių kvotų – tas pats kapitalizmas, kuris nieko iš dangaus neduoda, vartojimą apriboja „kiekvienam pagal galimybes“. Gamtą saugoti skatina daugiau kapitalizmo ir privačios nuosavybės, bet ne atvirkščiai – juk niekur nematėte namų baseino, kuriame plaukiotų tūkstančiai plastikinių maišelių. Taigi, stojant į chorą prieš kapitalizmo tironiją pirmiausia verta dar kartą pagalvoti!

Komentarai: 3
Šioje istorijoje Rūta Vainienė, Pinigai, Kapitalizmas
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie eLaima