Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Sporto medicinos specialistas – apie judėjimo svarbą, traumas ir kaip jų išvengti

Trauma
Vida Press nuotr. / Trauma
Šaltinis: Elaima.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Ką daryti, kad fizinis aktyvumas gerintų sveikatą, o ne baigtųsi trauma, pataria Lietuvos olimpinės rinktinės vyriausiasis gydytojas Dalius Barkauskas.

– Pastaruoju metu daugėja sportuojančių žmonių. Ar visi gali tai daryti?

– Judėti turime visi. Klausimas, ar visi galime sportuoti? Atsakyčiau, kad ne. Jei žmogus, kuris daugiau nei pusę metų sėdėjo visą darbo dieną prie kompiuterio, o grįžęs namo įsitaisydavo priešais televizorių, staiga nusprendžia greitai, per tris keturis mėnesius, pakeisti kūno formas, numesti svorio, jis tikrai daro ne tai, ką turėtų. Sveika daugiau judėti, vaikščioti, daryti kvėpavimo pratimus. Tačiau sporto tikslas yra rezultatas, o jo siekiant reikalingas tam tikras fizinis pasirengimas. Tikėdamiesi vienokių ar kitokių rezultatų patenkame į sportininkų kategoriją. Svarbu gerai suprasti, kuo mes rizikuojame ir ką aukojame dėl savo tikslų.

Alfredo Pliadžio nuotr./Lietuvos olimpinės rinktinės vyriausiasis gydytojas Dalius Barkauskas
Alfredo Pliadžio nuotr./Dalius Barkauskas

– Kone kiekvieną savaitgalį miestuose organizuojami maratonai, įvairūs bėgimai – juose dalyvauja įvairaus amžiaus, sudėjimo žmonės. Koks jūsų komentaras?

– Nemanau, kad nubėgti tris ar penkis kilometrus žmogui, neturinčiam sveikatos sutrikimų, būtų didelė bėda. Bet juk visi nori įveikti maratoną! Nors kūnas sukurtas judėti, taip pat ir bėgti, tačiau daugelis dėl gyvenimo būdo šį gebėjimą praranda. Galima sakyti, kad sėdėjimas žmones tam tikra prasme žudo. Todėl jei pasiryžote bėgti, kritiškai įvertinkite savo gebėjimus, nes bėgimas, skirtingai nei ėjimas, nėra pati natūraliausia judesio forma. Ji reikalauja tam tikro pasirengimo. Bėgant kiekvienas žingsnis yra apkraunamas: kūno struktūros turi sugerti trigubai stipresnę smūginę bangą. 80 kg sveriančio žmogaus žingsnis gauna 240 kg apkrovą. Vienas kilometras yra 1000–1200 žingsnių. Taigi, nubėgus penkis kilometrus, kūnui tenka „sugerti“ apie 1200 tonų. Jas turi atlaikyti sąnarių struktūros, raumenys, sausgyslės. Taigi jei ketinate bėgti maratoną, būtina tam tikra strategija, pasirengimas. Svarbi bėgimo technika, apavas, raumenų paruošimas, taisyklingi pratimai, krūvio dozavimas, kvėpavimas ir daugelis kitų dalykų.

– Kuo skiriasi sportininkų profesionalų ir žmonių, nutarusių mėgėjiškai sportuoti, požiūris į savo kūną?

– Sportininkas profesionalas turi komandą, kuri juo rūpinasi; kitaip žvelgia į savo kūną – tai jo darbo įrankis. Šį jis geriau jaučia ir tuo skiriasi nuo ne sportininko. Ir tikslai šių žmonių kitokie. Profesionalus sportininkas nuolat balansuoja tarsi ant skustuvo ašmenų tarp rezultato siekio ir sveikatos būklės, kuri leistų tą rezultatą pasiekti, palaikymo. Mėgėjiškai besitreniruojančių žmonių tikslas – dažniausiai sveikata, o ne rezultatas. Todėl ir priemonės turi būti kitokios.

– Nutarus gyventi sveikiau ir aktyviau, kaip pasirinkti tinkamą sporto šaką?

Dirbantys sėdimą darbą po aštuonias devynias valandas turėtų suprasti, kad judėjimą reikėtų intensyvinti lėtai ir palengva.

– Jei yra keliami konkretūs tikslai (numesti svorio, pasirengti bėgimo varžyboms), reikėtų pasikonsultuoti su profesionalu: kineziterapeutu, treneriu. Jei norima tiesiog padidinti aktyvumą, visiems galima drąsiai važinėti dviračiu ar vaikščioti gryname ore, atlikti pratimus sąnarių paslankumui didinti ir treniruotis ant skersinio, lygiagretės, plaukioti ar daryti kvėpavimo pratimus – žmogui geriausia įvairiai judėti. Tik reikėtų turėti omeny, kad maždaug nuo trisdešimt penkerių metų kūnas kasmet praranda 0,5–1 proc. raumenų masės. Šis fenomenas vadinamas sarkopenija. Todėl patartina nuo šio amžiaus daugiau dėmesio skirti jėgos treniruotėms. Dirbantys sėdimą darbą po aštuonias devynias valandas turėtų suprasti, kad judėjimą reikėtų intensyvinti lėtai ir palengva. Tačiau daugelis neturi kantrybės. Jei per pirmas dvi savaites, kai nusprendžia sportuoti, puola to daryti labai intensyviai – dažnai gauna traumą ir nusivilia.

– Kokios dažniausios traumos sportuojant?

– Kiekviena sporto arba fizinio aktyvumo rūšis turi tam tikrą traumų pobūdį. Treniruotis sporto salėje prižiūrimam profesionalaus trenerio yra ganėtinai saugu, traumų tikimybė panaši kaip žvejojant – ten irgi galima įsisegti kabliuką.

Daugiausia traumų sukelia kontaktinės sporto šakos (krepšinis, futbolas).

Krepšinis. Tai nėra fizinio pasirengimo priemonė. Jį žaidžiant jau reikia būti fiziškai pasirengusiam. To neįvertinus, galima gauti čiurnos, kelio sąnario traumų, patirti įvairių sumušimų, patempti raumenis.

Futbolas. Ir dėl avalynės specifikos, ir dėl žaidimo ypatybių čia dažniausi raumenų sumušimai, patempimai, kelio traumos.

Tinklinis. Gerokai saugesnis, nes nėra kontaktinė sporto šaka.

Renginio organizatorių nuotr./Paplūdimio tinklinis Palangoje
Renginio organizatorių nuotr./Paplūdimio tinklinis Palangoje

Tenisas. Labai saugi sporto šaka, nes nėra žaidėjų kontakto, bet dėl grunto (ypač žaidžiant ant sintetinės dangos) ir avalynės ypatybių, jų sukibimo pasitaiko lėtinių traumų. Dažnai pertempiama raiščių sistema. Būna Achilo sausgyslės, kelio sąnario skausmų. Dėl netaisyklingų padavimų galimos peties traumos.

Joga. Logiška ir sudėtinga kūno lavinimo sistema, tačiau jos esmė yra visapusiškas asmenybės tobulinimas, o tikslas – nirvana. Tai religinė sistema; mes iš jos paimame tik mums tinkamą fizinio kūno tobulinimo metodą.

Jogos asanos turi būti atliekamos maksimaliai atsipalaidavus, o tai, ką dažnai stebime aplinkui, yra jogos gimnastika, turinti labai mažai ką bendra su tikrąja joga. Kritiškai vertinant save, jogą galima praktikuoti saugiai ir gauti teigiamų rezultatų.

Vida Press nuotr./Joga
Vida Press nuotr.
  • Čiurnos, blauzdinio pėdos sąnario, raiščių patempimai – dažniausios traumos sportuojant, bet jų galima gauti ir netaisyklingai žengiant.
  • Kaklo, nugaros, kitaip tariant, mūsų stuburo ašies skausmai yra susiję su netaisyklingu gyvenimo būdu.

Ar kreiptis į gydytoją, priklauso nuo traumos pobūdžio. Jei labai skauda, sudėtinga, pavyzdžiui, net paeiti, nereikėtų delsti. Jei trauma lėtinė ir ilgą laiką skauda, pavyzdžiui, sunku pakelti ranką ir tris savaites, tepant tepalu, skausmas nesiliauja, reikėtų kreiptis į specialistą ir ieškoti priežasčių.

Kiekvienas turime savo silpnų vietų. Dažniausiai tos anatominės struktūros ir pažeidžiamos sportuojant.

Komentarai
Šioje istorijoje Sportas, Trauma
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie eLaima