Ir kiekvieną sezoną džiugiai pranešama, kad jie vėl atėjo į madą, nors lyg ir nebuvo iš jos pasitraukę (šių metų šiltajam sezonui jų prisiuvo „Chanel“, „Lanvin“, „Vetements“, „Versace“, kiti). Aišku, dizaineriai moka išsaugoti orų veidą – kokiu milimetru pasiaurina apykaklę ar vietoj dviejų siūlių padaro keturias. Bet vis tiek su marškiniais asociacinių žaidimų nepažaisi: pasakius tą žodį, visiems prieš akis iškyla ligi skausmo pažįstamas daiktas be jokių sezoninių ornamentų. O ir mada nelabai gviešiasi eksperimentuoti su jais: juk negali mūsų basic’as ir nemari klasika staiga tapti avangardu. Kita vertus, marškiniai turi būti tokie, kokie yra, antraip praras prasmę ir žavesį.
Juk vyrui marškiniai – tiesiog marškiniai, o moteriai – universalus saviraiškos instrumentas, galimybė kuo nors apsimesti.
Moterys juos vilki jau daugiau nei šimtmetį, bet sąmonės ar pasąmonės lygmenyje nepamiršta, kad jie – nugvelbti iš vyrų, o svetimas vaisius – saldesnis. Balti marškiniai taip idealizuojami ir sureikšminami, jiems prirašoma tiek magiškų savybių, kad tai skamba beveik kaip savitaiga: ne, ne veltui mes juos nusavinome. Šiek tiek piktdžiugos irgi yra: juk vyrui marškiniai – tiesiog marškiniai, o moteriai – universalus saviraiškos instrumentas, galimybė kuo nors apsimesti. Anot Antonio Mancinelli („The Immortal Icons of Style“, 2011 m.), ta balta palaidinė gali kelti įvairiausių asociacijų – su tyrumu, naivumu, kilnumu, tvarkingumu, asketizmu, išmintimi ir pan., sužadinti tūkstantį skirtingų nuotaikų... Spėkite, ką Anna Wintour 1992 m. parinko „Vogue“ viršeliui, kai žurnalas šventė šimtmetį? Taigi! Garbingąjį jubiliejinį numerį puošė dešimt supermodelių, ir visos kaip viena vilkėjo „Gap“ marškinius...
Truputis istorijos – ji daug ką paaiškina. Prisiminkime kokią nors ekranizuotą pasaką, kaip karalius ropščiasi į lovą su juokinga kepuraite ir ilgais marškiniais. Pasakos moralai – du. Pirmasis – kad marškiniai daug šimtmečių buvo naudojami tik kaip naktinis ar apatinis drabužis. Net kai jie sutrumpėjo ir jau buvo nešiojami su kaklaraiščiu, vyrai, prieš nusimesdami švarką, visada atsiklausdavo aplinkinių leidimo: išliko instinktas, kad tai – kažkoks intymus, ne visai viršutinis daiktas.
Antras dalykas yra tas, kad marškinius vilkėjo turtingi žmonės. Balta medžiaga kaipmat sugerdavo dulkes ir suodžius, išduodavo, kad kaklas – neplautas, tad šioji prabanga buvo prieinama tik ponams, kurie galėjo naudotis skalbėjų paslaugomis ir turėjo marškinių atsargų. Kai XIX a. pabaigoje kažkas sugalvojo pakeisti baltą audinį smulkiai dryžuotu, visi ėmė protestuoti, neva taip mėginama nuslėpti, kad marškiniai – nešvarūs, neva tokius vilkės kas panorėjęs (todėl pasirinktas kompromisas: prie dryžuoto drabužio imta siūti baltus rankogalius ir apykakles). Vakaruose ligi šiol vartojamas terminas „balta apykaklaitė“; jis reiškia, kad žmogus vadovauja ar bent dirba švarų protinį darbą. Žodžiu, marškiniai iš seno turėjo daug poteksčių: nuo erotinių iki socialinių.
Tas drabužis vyrams buvo toks reikšmingas, kad moterys į jį ilgokai nesikėsino. O gabenti jį iš vienos spintos į kitą pradėjo anaiptol ne mados diktatorės. Marškinių prireikė damoms, kurios norėjo prilygti vyrams: pirmos juos ėmė vilkėti lesbietės, feministės, sufražistės. Joms rūpėjo socialiniai, politiniai ir kitokie manifestai, bet nerūpėjo estetika, todėl vaizdas kartais būdavo liūdnokas, ypač 1932 m. Paryžiuje pradėjusiame veikti pirmajame lesbiečių naktiniame klube „Le Monocle“: pusė jo lankytojų atrodė kaip klonai – kirpdavosi vyrų kirpyklose, vilkėjo juodus kostiumus ir marškinius, ryšėjo kaklaraiščius.
Kadangi įprasta visus mados nuopelnus skirti Coco Chanel, marškiniai irgi prirašomi jai: sakoma, kad madmuazelė viską ėmė iš vyrų ir marškinius pridėjo prie komplekto. Bet Coco kompleksavo dėl savo berniukiškų formų, ji norėjo atrodyti moteriškesnė, o ne atvirkščiai. Taigi dizainerė marškinių neperėmė, tik sumanė, kad moterims reiktų ko nors panašaus. Jos versiją – laisvą ir lengvą šilkinę palaidinę – feministės iš tolo lenkė. Tačiau Chanel pastangos pravertė: baltus topus imta sieti su mada.
Trečiajame–ketvirtajame dešimtmečiais vyriško stiliaus marškinius ėmė vilkėti kino žvaigždės. Jų gerbėjos – taip pat. Fliperių epochos žvaigždutė Leatrice Joy per daug neimprovizavo: ji, trumpai kirpta, su marškiniais ir kaklaraiščiu, atrodė lyg vyru apsimetanti mergina. Biseksuali Marlene Dietrich jau buvo moteriškesnė, nes vyriškus atributus derino su koketiškomis garbanomis.
Katharine Hepburn marškiniai tapo kone filosofija. Visą gyvenimą beviltiškai mylėjusi aktorių Spencerį Tracy (nors turėjusi kitų partnerių) aktorė marškiniais dangstėsi kaip kauke, kaip juokeliais, kad yra lesbietė. Panašiu šydu jai tapo ir pačios sugalvota sentencija: „Jeigu nori dėl vieno vyro prarasti tūkstančius gerbėjų – pirmyn, ištekėk!“
Amžiaus viduryje damos jau vilkėjo marškinius nebijodamos, kad bus klaidingai suprastos: jie tapo tiesiog madingu drabužiu. Tačiau baltoji palaidinė neišsižadėjo savo pirminės paskirties – sulyginti vyrų ir moterų teises. Ji visada atsirasdavo barikadose, kai tik kildavo koks nors feministinis bruzdesiukas, pasidarydavo madingas uniseksas ar tūla persona norėdavo pabrėžti, kad vyriškas savybes vertina labiau už moteriškas. 1966 m. Yves’as Saint Laurent’as moterims perleido smokingą, ir marškiniai pakilo į vakaro drabužių rangą. Pankroko legenda Patti Smith savo debiutinio albumo „Horses“ viršeliui (1975 m.) fotografavosi su marškiniais ir kaklaraiščiu (ji panašiai vilki ir dabar); vyrišką įvaizdį populiarino jos garsios kolegės Annie Lennox, Chrissy Amphlett, K. D. Lang. Visada atsirasdavo herojų, kurios sukeldavo naują marškinių bangą ar net audrą, kaip kad atsitiko su androgenine, pavojinga lyg tiksinti bomba Uma Thurman filme „Bulvarinis skaitalas“ (1994 m.). Ir naujausioje „Lanvin“ kolekcijoje žavimasi būtent androgeninėmis moterimis.
Patraukliausios visų laikų moterys mėgo ir mėgsta marškinius: jie ne tik neleidžia pamiršti jų, kaip sekso dievaičių, statuso, bet ir rodo, kad tos moterys turi intelekto, yra nepėsčios.
Vis dėlto, marškiniai nebūtų tokie populiarūs, jei juos pirktų tik stiprios moterys. Silpnosios irgi jų nori. Pastarąsias labiausiai traukia mados žurnalų aksioma, kad balti marškiniai – velniškai seksualūs. Viliokiška šio drabužio paskirtis taip pat turi istoriją. Kai aprimo pirmosios feministės ir marškiniai pasidarė mados objektas, moterys, aišku, panoro tą drabužį pritaikyti sau. Už lango siautėjo New Look, buvo privalomi korsetai, todėl marškinių rankovės buvo atraitomos, jie patys – atsagstomi (arba išvis nesegami, tik surišami), sukišami į plačius sijonus. Net Marilyn Monroe, pagal pareigas – seksualiausia pasaulio moteris, marškinius vilkėdavo dažnai ir noriai. Na, o po jos prasidėjo Džeimso Bondo ir jo mergaičių epocha, susiejusi pavojus ir seksą.
Toje pačioje bondianoje ir kituose filmuose tapo populiarios pikantiškos scenos: mergina pabunda meilužio namuose, kur nėra nė vieno jos daikto, todėl vietoj chalato tenka užsimesti draugo marškinius. Tai pridėjo bonusų didelėms palaidinėms, jos įgavo erotinio atspalvio. Patraukliausios visų laikų moterys – Brigitte Bardot, Sharon Stone, Monica Bellucci, Angelina Jolie – mėgo ir mėgsta marškinius: jie ne tik neleidžia pamiršti jų, kaip sekso dievaičių, statuso, bet ir rodo, kad tos moterys turi intelekto, yra nepėsčios.
Marškiniai tuo ir nuostabūs, kad yra prisitaikėliai: būna tokie, kokių reikia. Jie ir saviraiškos priemonė, ir drabužis, kuris nuasmenina. Akis badantis pavyzdys – uniformos. Baltas palaidines vilki bankų darbuotojos, stiuardesės, padavėjos ir pan. – tam, kad klientas matytų ne moterį, o tarnautoją. Panašus „tapatybės praradimas“ vyksta, kai marškiniai tampa kokios nors subkultūros, stiliaus ar mados ženklu. Pernai ar užpernai visos madingos merginos su džinsais nešiojo baltus marškinius – aišku, kad darė tai ne iš filosofinių paskatų… Marškiniai visas moteris suvienodina dar vienu atžvilgiu: jie – kaip ramybės oazė margame ir triukšmingame pasaulyje.
