Savo komentare Varšuvoje gyvenanti A.Applebaum rašo:
„Man buvo parodytos lenkų nuotraukos iš gražiosios 1939 metų vasaros: vaikai žaidžia saulėkaitoje, madingai apsirengusios moterys vaikšto Krokuvos gatvėmis. Aš netgi mačiau savo šeimos vestuvių, kurios vyko 1939 birželį, nuotrauką, darytą lenkų namo sode, kuris dabar priklauso man.
Visos šios nuotraukos perteikia pražūties jausmą, nes mes puikiai žinome, kas vyko po to. 1939 metų rugsėjis atnešė invaziją iš Rytų ir Vakarų, okupaciją, chaosą, sunaikinimą, genocidą. Dauguma žmonių, dalyvavusių tose vestuvėse birželį, netrukus buvo mirę arba tremtyje. Nė vienas iš jų niekada negrįžo namo.
Žvelgiant atgal, visi jie dabar atrodo naivūs. Užuot šventę vestuves, jie turėjo viską mesti, mobilizuoti pajėgas ir ruoštis karui, kol tai dar buvo įmanoma. Ir dabar aš turiu paklausti: ar ukrainiečiai 2014 metų vasarą turėjo daryti tą patį? Ar centrinė Europa turėjo prisijungti prie jų?
Žvelgiant atgal, visi jie dabar atrodo naivūs. Užuot šventę vestuves, jie turėjo viską mesti, mobilizuoti pajėgas ir ruoštis karui, kol tai dar buvo įmanoma.
Suprantu, kad šis klausimas skaitytojams JAV ar Vakarų Europoje skamba isteriškai, lyg būtų kvailai apokaliptinis.
Bet išgirskite mane, nes būtent apie tai dabar kalba daugybė Rytų Europos gyventojų. Prieš keletą dienų rusų kariuomenė nešė vėliavą šalies, kurios iki šiol niekas nežinojo – Naujosios Rusijos. Su ta vėliava Rusijos kariuomenė žygiavo pietryčių Ukrainos pasienyje.
Rusijos mokslų akademija neseniai pranešė, kad dar šį rudenį bus paskelbta Naujosios Rusijos istorija, atsekant jos ištakas iš Jekaterinos II laikų. Nurodyta, kad įvairūs Naujosios Rusijos žemėlapiai būtų platinami Maskvoje. Keletas jų jau apima Charkovą ir Dnepropetrovską, miestus, kurie šimtais kilometrų nutolę nuo dabartinių mūšių vietų.
Naujoji Rusija driekiasi palei pakrantę taip, kad sujungia Rusiją su Krymu ir galiausiai Padnestre, Rusijos okupuotą provinciją Moldovoje. Pridėjus nepripažintas valstybes Abchaziją ir Pietų Osetiją – teritorijas, atplėštas nuo Gruzijos – akivaizdu, kad Naujoji Rusija laikui bėgant vis labiau plečiasi.
Rusijos kariai turės sukurti šią valstybę, tačiau išlaikyti šią teritoriją Rusijai reikės daugiau nei karių. Naujoji Rusija nebus stabili tol, kol bus apgyvendinta ukrainiečių, norinčių išlikti ukrainiečiais.
Tačiau ir tam yra gerai žinomas spendimas. Prieš keletą dienų Aleksandras Dugino, ekstremalus nacionalistas, išleido neeilinį pareiškimą: „Ukraina turi būti išvalyta nuo idiotų ir pakviesta šunsnukių "genocidui."
Naująją Rusiją bus sunku išlaikyti ir sulaukus Vakarų pasipriešinimo. Galimi šios problemos sprendimai irgi yra svarstomi bei diskutuojami.
Tačiau ne taip seniai Vladimiras Žirinovskis – Rusijos parlamento narys, kuris kartais sako dalykus, kurie valdžioje negalimi – per televiziją teigė, kad Rusija turėtų panaudoti branduolinį ginklą bombarduoti Lenkiją ir Baltijos šalis, kurias V.Žirinovskis pavadino „valstybėmis nykštukėmis“. Tokiu būdu Vakarams būtų parodyta, kas iš tikrųjų Europoje turi galią.
Ar visa tai iš tikrųjų tėra lunatikų kliedesiai? Gal. Ir gal V.Putinas iš tikrųjų yra per silpnas ko nors imtis. Galbūt tai yra tik panikos kėlimo taktika. Ir galbūt oligarchai jį sustabdys.
„Niekas negrasina Amerikai, bet Rytų Europos šalys pačios save stato į sunaikinimo grėsmę", – pareiškė jis.
Daug rimtesnis asmuo, disidentas Rusijos analitikas Andrejus Piontkovskis, neseniai paskelbė straipsnį, teigdamas, kad Vladimiras Putinas tikrai svarsto branduolinių smūgių galimybę – galbūt prieš vieną iš Baltijos šalių sostinių, galbūt prieš kurį nors Lenkijos miestą. Tokiu būdu jis esą įrodytų, kad NATO yra tuščiaviduris, nereikšmingas organizmas, kuris nedrįsta smogti atgal, nes yra kaustomas dar didesnės katastrofos baimės. Iš tiesų, per karines pratybas 2009 ir 2013 metais Rusijos kariuomenė atvirai „praktikavo" branduolinį išpuolį prieš Varšuvą.
Ar visa tai iš tikrųjų tėra lunatikų kliedesiai? Gal. Ir gal V.Putinas iš tikrųjų yra per silpnas ko nors imtis. Galbūt tai yra tik panikos kėlimo taktika. Ir galbūt oligarchai jį sustabdys.
Tačiau „Mein Kampf" („Mano kova“ – liet. Tai A.Hitlerio parašyta autobiografinė knyga. Daugelyje šalių platinti šį kūrinį uždrausta dėl knygoje propaguojamo nacizmo – red. past.) 1933 metais Vakarų ir Vokietijos publikai irgi atrodė kaip viso labo isteriškas veikalas. Stalino įsakymai „likviduoti" visas klases ir socialines grupes Sovietų Sąjungoje irgi skambėjo beprotiškai.
Tačiau Stalinas laikėsi žodžio ir visiems kėlė grėsmę ne todėl, kad buvo pamišęs, bet todėl, kad vadovavosi asmenine logika ir todėl, kad jo niekas nesustabdė. Šiuo metu niekas negali sustabdyti Putino. Taigi, ar ruoštis karui yra isteriška? O gal naivu to nedaryti?“
