Kas per išmintis jam suteikta, ir kas per stebuklai daromi jo rankomis? Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi jo seserys negyvena čia, pas mus?!“ Ir jie piktinosi juo. O Jėzus jiems tarė: „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose“. Ir jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė. Jis stebėjosi jų netikėjimu, ėjo per apylinkės kaimus ir mokė. (Mk 6,1-6)
Šį sekmadienį Jėzus parsiveda ir mus į savo Tėviškę Nazaretą. Garsas apie Jį pasklidęs visur, tiek Judėjoje, tiek Galilėjoje, subūrė nazarėnus į sinagogą pasiklausyti žvaigždės. Visi stebisi Jo žodžiais. Jų klausimai netgi galintys atvesti į tikėjimą: „Iš kur Jam tai?“ Jei tik būtų prisiminę senuosius Mozei kažkada pasakytus žodžius: „VIEŠPATS, tavo Dievas, išugdys tau pranašą, kaip mane, iš tavo giminių. Jo turėsite klausyti“ (Įst 18, 15), būtų ne vien žodžius, bet ir patį Jėzų priėmę kaip Dievo pasiųstąjį.
Jie laukė ne tokio Dievo pasiuntinio. Jie svajojo apie pranašą, kuris neturi nieko bendro su kasdieniškumu, kurio būtis stebuklinga ar bent jau būtų stiprus žmogiška prasme.
Nazareto gyventojai, tačiau, nors ir laukė stebuklų iš savo miestelėno, užkliuvo už Jo kasdieniškumo. Jie laukė ne tokio Dievo pasiuntinio. Jie svajojo apie pranašą, kuris neturi nieko bendro su kasdieniškumu, kurio būtis stebuklinga ar bent jau būtų stiprus žmogiška prasme. O Jėzus štai – normalus. Tiesiog toks normalus kaip normalūs būna dailidės sūnūs. O tokie „nėra kviečiami į tautos tarybą, nėra įžymūs viešoje sueigoje. Jie nesėdi nei teisėjo kėdėje, nesupranta teismų nuosprendžių; jie negali paaiškinti išminties mokymo, nei juos rasi tarp didžiūnų. Betgi jie palaiko pasaulio sandarą ir stengiasi panaudoti savo įgūdžius“. Čia Siracidas (38, 32-34).
Jėzaus šeima buvo paprasta, nei turtinga, nei vargšė. Neatrodo nei kad būtų užėmusi reikšmingą vietą tarp miesto šeimų. Argi jis „ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi jo seserys negyvena čia, pas mus?!“ - piktinosi miestelėnai. Nazarėnams Jėzus neatrodė kuo nors ypatingesnis už bet kurį iš jų. Aišku, buvo pastebėta Jo nepaprasta išmintis ir nenuginčijama stebuklų galia. Bet tai Jam nesuteikia leidimo kištis į jų gyvenimus ir kritikuoti jau seniai įprastą elgseną. „Jie piktinosi juo“, pastebi Morkus. Tai, kas pradžioje atrodė triumfas, beregint tapo pralaimėjimu.
Štai čia - įsikūnijimo papiktinimas. Dievas veikia per žmogų. Su visu kūno – mėsos – mažumu, menkumu.
Bet kuo čia piktinamasi? Galime sakyti, kad Nazareto žmonės didžiavosi turėdami tokį garsų saviškį; Jo, garsaus oratoriaus, stebukladario šlovė šildė ir Nazaretą. Vienintelio dalyko negalima pakęsti, kad toks kaip Jis, kurį visi puikiai pažįsta, galėtų reikalauti iš jų ir dar Dievo vardu pakeisti gyvenimą, širdis, jausmus. Taip nedera elgtis vienam iš jų. Štai čia - įsikūnijimo papiktinimas. Dievas veikia per žmogų. Su visu kūno – mėsos – mažumu, menkumu. Dievas nesinaudoja nepaprastais žmonėmis. Neapsireiškia stebuklais ar ekstravagantišku pamokslavimu.
Dievas pasinaudoja paprastu Evangelijos žodžiu ir konkrečiais pilkos kasdienybės meilės darbais. Ir bet kuriuo žmogumi. Dažniausiai (mūsų akimis) netinkamiausiu. Skelbiama Evangelija ir gyvenimas meile yra kasdieniai nekasdieniško Dievo buvimo istorijoje ženklai. „Žydai reikalauja stebuklų, graikai ieško išminties, o mes skelbiame Jėzų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė. Bet pašauktiesiems – tiek žydams, tiek graikams – mes skelbiame Kristų, kuris yra Dievo galybė ir Dievo išmintis. Dievo kvailybė išmintingesnė už žmones ir Dievo silpnybė galingesnė už žmones. Bet Dievas pasirinko, kas pasauliui atrodo kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus. Ir tai, kas pasaulio akims – žemos kilmės, kas paniekinta, ko nėra, Dievas pasirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo“ (1Kor 1, 22-25. 27-28).
Visi žinome kaip tolima ši Evangelijos logika „normaliam“ mąstymui. Ir Jėzus Nazarėnas tai patyrė savo kailiu.
Visi žinome kaip tolima ši Evangelijos logika „normaliam“ mąstymui. Ir Jėzus Nazarėnas tai patyrė savo kailiu. Su kartėliu pastebi: „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose“. Jei Evangelijų knyga galėtų prakalbėti, be abejo su kartėliu atsidūsėtų dėl vienišumo, kuriam dažnai būna pasmerkta. Ir kaltintų mus, namiškius, palikusius ją gyvenimo paraštėse, kad tik nekalbėtų, kad tik neveiktų, kad tik nesutrukdytų mūsų įsipatoginimo. Dievo žmonės, pranašai tai gerai pažįsta. Argi ne dėl to rauda Jeremijas: „vargas man, motina mano, kad mane pagimdei, – žmogų, kuris kaltina ir teisia visą kraštą! Aš nei kam skolinau, nei esu kam skolingas, tačiau keikia mane visi“ (15, 10)? O štai Ezechielis, taip pat skaitomas šį sekmadienį: „Marusis, aš siunčiu tave pas Izraelio vaikus, – pas maištaujančią tautą, – jie sukilo prieš mane. Jie ir jų tėvai maištavo prieš mane iki pat šios dienos“ Jis taip pat kaip ir Jėzus turėjo konstatuoti savo nesėkmę. Bet Viešpats prideda: „Klausys jie ar atsisakys klausyti, – nes jie yra maištingi namai, – bet tegu sužino, kad tarp jų buvo pranašas“ (plg. Ez 2, 2-5).
Palaiminti būsime, jei sugebėsime atsisakyti sinagogos nazarėnų mentaliteto ir prisijungsime prie ligonių, besišaukiančių pagalbos to jauno su kartėliu iš sinagogos išėjusio pranašo iš Nazareto.
Dievas yra ištikimas. Visada. Žodis netyli. Evangelija bus visada skelbiama. Kas ją priima ir ja gyvena, išgelbsti gyvenimą. Kas, kaip nazarėnai, nepriima, tai yra, neleidžia Jėzui būti gyvenimo autoritetu, sutrukdo Viešpačiui veikti. Evangelistas užrašė, kad Jėzus Nazarete negalėjo padaryti jokio stebuklo. Ne nenorėjo, o negalėjo. Miestelėnai norėjo stebuklų, tik nesuprato stebuklų tikslų. Stebuklas yra Dievo atsakas į ištiestą pagalbos ranką. O nazarėnai reikalavo. Bet kelias į susitikimą su Viešpačiu ne tas. Dievas neišgirs išpuikusio. Jis žvelgia į nužemintą, suvargusį, ligotą, apleistą, vidun neįsileistą. Jėzus pastebėjo kelis ligonius ir, uždėjęs rankas, pagydė. Palaiminti būsime, jei sugebėsime atsisakyti sinagogos nazarėnų mentaliteto ir prisijungsime prie ligonių, besišaukiančių pagalbos to jauno su kartėliu iš sinagogos išėjusio pranašo iš Nazareto.
