Per visą žygį raiteliai buvo du kartus įžygiavę į užsienį. Kurį laiką jojo per Latviją, nes tai buvo artimiausias šalia valstybinės sienos. Taip pat užsuko į Seinų kraštą ir nunešė šventą ugnį jotvingiams. Žemaitukai pateisino savo veislės bruožą – ištvermę.
Žygeiviai išsėdavosi savaitgaliais – vieną arba dvi dienas. Tiksliau, laisvalaikiu darydavo visus darbus, kurių susikaupdavo žygiavimo dienomis.
Žygeivė Severija Bružaitė atskleidė, kad žygio metu pasitempė kojos raiščius: „Keletą dienų turėjau riedėti vežimaityje, tačiau vėliau vėl šokau į balną. Sunkiausia buvo pirmas dvi savaites, kol išmokome dirbti kaip komanda. Vėliau sunkumų buvo ne mažiau, tačiau lengvai juos įveikdavome.“
Žygio dalyviai teigia, kad pati sunkiausia žygio diena buvo pati pirmoji, kuomet vos išjojusius išmaudė liūtis. Sudėtinga buvo persikelti per Ventos upę. Čia visiems teko vietoj žirgų savo rankomis į skardį užkelti karietą.
Vienas įspūdingiausių kelionės momentų – persikėlimas per Kuršių marias. Vieną kartą kėlėsi ties Nida. Antrą – automobilių keltu ties Klaipėda.
Laivas „Neptūnas“ anksti ryte dvi valandas plukdė žirgus ir raitelius per marias.
Apie jį papasakojo raitelė Skirmantė Naglytė: „Laivas „Neptūnas“ anksti ryte dvi valandas plukdė žirgus ir raitelius per marias. Prieš tai visi skubėjo į laivą kelti mantą ir rikiuoti žirgus.
Kapitonas perspėjo, kad vėliau gali kilti stipresnis vėjas. Kai laivas jau buvo mariose, žygeiviai pastebėjo, kad nėra žygio šuns Alkos.
Alka per maišatį tikriausiai kažkur snaudė. Paimti šuns buvo nusiųstas dar vienas laivas. Alka marių viduryje buvo perimta iš vieno laivo į kitą.“
Žygio vadas – Vaidotas Digaitis. Taip pat kompanijoje jojo: Marius Kleišmantas, Jonas Plūčas, Česlovas Marcinauskas, Remigijus Žiauberis, Irmantas Kandratavičius, Skirmantė Naglytė, Aušrinė Butkevičiūtė, Severija Bružaitė ir Sofija Bizauskaitė. Skalikė Alka taip pat yra lygiateisė šios kompanijos narė.
