Kuomet prasidėjo karas Rytų Ukrainoje, Irina Dovgan nusprendė palaikyti Ukrainos kariuomenę. Pradėjusi rinkti paramą maisto produktais ir vaistais, ji ją atiduodavo kariuomenės būriui, esančiam regione.
„Tie vaikinai elgėsi visiškai kitaip. Jie mane mušė, gąsdino ir kankino, šaudė iš pistoletų netoli mano ausų, dėl to laikinai apkurtau, taip pat vertė šaukti „Sieg Heil“, – prisiminimais iš smogikų nelaisvės dalijosi ukrainietė.
Vieną dieną I.Dovgan nusprendė su savo planšetiniu kompiuteriu padaryti nuotrauką, kurioje matoma surinkta parama kariams. Šią nuotrauką moteris norėjo parodyti finansiniams rėmėjams, įrodydama, kad už paaukotus pinigus ji nupirko kariams būtinas prekes. Vis dėlto, panašu, kad šios nuotraukos darymas pasirodė besantis bloga idėja.
„Tai buvo mano klaida. Kažkas išsiaiškino ką aš darau ir informavo apie tai teroristus“, – pasakoja moteris.
„Smogikai iš bataliono „Vostok“ atvyko į mano gimtąjį miestą Jasinovatą ir sulaikė mane sode, kuomet aš laisčiau savo augalus. Didžioji dalis kaimynų jau buvo pabėgę, dėl to niekas nepastebėjo kuomet aš dingau“, – pasakoja Irina.
Per pirmąją kvotą, moteris atskleidė internetinius sąskaitų slaptažodžius, bet atsisakė įvardinti kas konkrečiai jai padėjo.
Tai erzino smogikus ir dėl to ją išsiuntė kitai gaujai, kuri, kaip mano moteris, yra atvykusi iš Šiaurės Osetijos ir Šiaurės Kaukazo.
„Tie vaikinai elgėsi visiškai kitaip. Jie mane mušė, gąsdino ir kankino, šaudė iš pistoletų netoli mano ausų, dėl to laikinai apkurtau, taip pat vertė šaukti „Sieg Heil“, – prisiminimais iš smogikų nelaisvės dalijosi ukrainietė.
„Jie gąsdino mane išprievartausiantys labiausiai sadistiškais būdais, kuriuos jie detaliai nupasakojo. Aš šliaužiau grindimis ir prašiau, kad jie mane nušautų“, – neslėpdama ašarų pasakoja I.Dovgan.
Vis dėlto, teroristai jos nenužudė, bet kankino toliau.
„Jie įvyniojo mane į Ukrainos vėliavą, o ant kaklo pakabino plakatą su užrašu „Ji žudo mūsų vaikus“. Ir mane nuvežė į Donecko centrą“, – pasakojo moteris.
Smogikai kaltino Iriną, kad ji teikė Ukrainos kariams informaciją apie strateginius objektus Donecke. Daugelis vietos gyventojų slėpėsi savo namuose, dėl to tai buvo stiprus kaltinimas tų žmonių akyse – net jei jis be įrodymų.
„Stovėjau čia, besilaikydama už stulpo, kad nenugriūčiau. Verkiau. Viena moteris sutraiškė du pomidorus priešais mano veidą ir pomidorų sultys pateko į mano akis, dėl to negalėjau visko matyti“, – teigė I.Dovgan.
„Praeiviai buvo smalsūs. Žmonės, važiuojantys gražiomis mašinomis, išlipdavo ir pozuodavo su manimi. Jaunuoliai ateidavo su savo merginomis. Vyrai manęs nemušė, bet vietos moterys buvo pagiežingos. Viena vyresnio amžiaus moteris trenkė man į galvą ir pečius su savo lazda“, – pasakojo įkaitų nelaisvėje laikyta moteris.
Irina pasakojo, kad Donecko centre ji išbuvo apie tris valandas, šalia jos stovėjo ginkluoti osetinų kovotojai. Jie moterį daužė kaskart, kuomet ji pradėdavo kristi.
Ji teigia girdėjusi juos besijuokiančius ir svarstančius ką jie dar galėtų jai padaryti. Ji prašėsi mirties visą tą laiką ir bijojo net pagalvoti ką jie jai padarys po to.
„Jie gąsdino mane išprievartausiantys labiausiai sadistiškais būdais, kuriuos jie detaliai nupasakojo. Aš šliaužiau grindimis ir prašiau, kad jie mane nušautų“, – neslėpdama ašarų pasakoja I.Dovgan.
„Galų gale, kažkokie pašalaičiai priėjo prie manęs. Jie buvo ramūs ir tuo išsiskyrė iš minios. Pasirodo, kad jie buvo fotografai. Jie padarė keletą nuotraukų ir išėjo. Šios nuotraukos išgelbėjo mano gyvybę“, – tikina moteris.
Užsienio žurnalistai, kurie matė moters padėtį ir padarė nuotraukas, susisiekė su bataliono „Vostok“ vadu Aleksandru Chodakovskiu.
Jis tikino nieko nežinantis apie šią istoriją ir buvo šokiruotas smogikų žiaurumu. Irina buvo paleista su atsiprašymais. Vis dėlto, moteris, kuri nusprendė palikti Rytų Ukrainą, netiki, kad jos kankintojai bus nubausti.
