– Kokiomis temomis domitės kurdama kiną, kas kus įkvepia?
– Mane įkvepia žmonės. Mano filmuose dominuoja stiprūs veikėjai ir temos skiriasi, bet juos visus vienija noras suprasti, kodėl žmonės elgiasi vienaip ar kitaip. Be to, aš mėgstu istorijas, kai maži žmonės įveikia didelius, nors iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti kaip neįmanomas dalykas. „Narsiąsias širdis“ kūriau įkvėpta filmų „Pusryčių kubas“ („The Breakfast Club“) ir „Karate vaikis“ („Karate Kid“).
– Kaip atradote dokumentinį kiną?
Kai mokiausi dokumentinio kino mokykloje, mano dėstytojas parodė brolių Maysles darbą „Pilkieji sodai“ („The Grey Gardens“). Tai man buvo lūžio taškas.
– O kaip kilo „Narsiųjų širdžių“ idėja ir kaip sekėsi ją realizuoti?
Staiga supratome, kad terorizmas nebūtinai yra tai, kas vyksta kažkur toli. Jaunimo politiniuose judėjimuose dabar yra daug jaunų žmonių, kurie įsitraukė į politiką po tragedijos.
– Kai buvau paauglė, pati aktyviai dalyvavau politinėse kampanijose, puikiai žinau, kad dalyvavimas debatuose gali būti jaudinanti patirtis. Todėl, kai pradėjau kurti filmus, visada galvojau, kad vieną dieną norėsiu sukurti filmą apie penkiolikmetę, kurią taip gerai kažkada pažinojau...
– Kaip atradote filmo veikėjus? Ar jie lengvai Jus prisileido?
– Filmo kūrimo pradžioje, kad rastume tinkamus herojus, filmavome 135 jaunuolius iš įvairių jaunimo politinių partijų Osle. Tai buvo labai ilgas procesas, bet buvo verta. Dabar neįsivaizduoju nuostabesnių herojų, nei esančių mano filme.
– Savo herojus – Saną, Henriką, Haakoną ir Johaną – filmavote nuo 2009 iki 2011 metų. Ar žinote, ką jie veikia dabar? Galbūt jie tapo politikais?
– Haakonas dirba konservatorių partijoje ir yra savo regiono jaunimo lyderis. Sara, Henrikas ir Johana šiuo metu studijuoja ir vis dar su entuziazmu žiūri į savo partijas. Nemanau, kad jie taps politikais ir tame nėra nieko blogo. Nes, mano manymu, daug svarbiau parodyti jauniems žmonėms, kad gali padaryti pokyčių visuomenėje net jei nesi profesionalus sprendimų priėmėjas. Kad tavo balsas gali būti svarbus, jei tik išdrįsi juo pasinaudoti.
– Kaip Utøya‘os salos tragedija paveikė jaunus žmones, Norvegijos visuomenę ir Jus pačią?
– Ji sukrėtė visą dabartinę Norvegijos kartą. Staiga supratome, kad terorizmas nebūtinai yra tai, kas vyksta kažkur toli. Jaunimo politiniuose judėjimuose dabar yra daug jaunų žmonių, kurie įsitraukė į politiką po tragedijos. Jauni žmonės jautė, kad turi kažką daryti. Visoje Norvegijoje vyko daugybė taikių protestų su rožėmis rankose ir visi, kurie juose dalyvavo, atsimins tai visą gyvenimą.
Daug konkrečių pokyčių atsitiko ir pačioje visuomenėje, sustiprintas valstybinių institucijų pastatų saugumas. Praradome iki šiol buvusį atvirumą ir pasitikėjimą. Asmeniškai aš jaučiu dėkingumą, kad nebuvau saloje žudynių metu. Aš ir filmavimo komanda palikome Utøya‘os salą ta pačią dieną, vos trys valandos iki tragedijos. Kaip kino kūrėja, manau pradėjau jausti daugiau atsakomybės už tai, ką darau. Jei turi kamerą rankose, turi ir galią papasakoti istoriją apie tai kas ir kaip nutiko. Turi šia galia ir atsakomybe naudotis teisingiausiu būdu.
– Sakykite, kas Jus įkvepia kurti filmus ir ką darote dabar?
– Daugeliu atveju kino kūrimas yra smagus užsiėmimas. Dažnai kažką „įsimyliu“, kažkas mane sujaudina ir pradedu galvoti apie galimybę sukurti filmą. Filmas, kurį dabar filmuoju – „Maištininkai“ („Rebels!“) – prasidėjo nuo to, kad ketinau parašyti straipsnį apie tai, kodėl daug jaunų žmonių Norvegijoje meta mokyklą. Todėl lankiausi taip vadinamame „maištininkų“ projekte, kuris dirba su iš mokymosi sistemos išėjusiais vaikais. Kai stebėjau grupę jaunų žmonių, bandančių spręsti savo gyvenimiškas problemas, iš karto pajutau, kad tai gali būti mano naujas filmas. Pajutau stiprų ryšį su savo būsimais herojais ir jų istorijomis. Jos turi būti papasakotos!
Filmo „Narsiosios širdys“ vaizdo anonsas:
Bravehearts Trailer with Subtitles from BerwickFilmFest on Vimeo.
Filmą „Narsiosios širdys“ Vilniuje spalio 24 – 26 d. pristatanti režisierė į festivalį atvyko Europos ekonominės erdvės programos „EEA grants“ dėka. Ši programa remia Lietuvos nevyriausybinių organizacijų, kultūros institucijų bendradarbiavimo iniciatyvas ir nuolat kviečia teikti projektų paraiškas.
