– Imatės jau ketvirtos Mayenburgo pjesės. Anksčiau buvo „Ugnies veidas“, „Parazitai“ bei „Šaltas vaikas“, dabar – „Kankinys“? Kas slypi šio dramaturgo kūryboje, kad vėl jos imatės?
– Kiek netikėtai mano rankose atsirado „Kankinys“. Galvojau, jog mums pavyks per gana trumpą laiką pastatytį šį spektaklį – visgi, jau ketvirtas Mayenburgo pastatymas, šiek tiek jaučiu jo medžiagą. Tik pradėję dirbti susidūrėme su daugybe atradimų. Ėmėme pjesę nagrinėti kaip komediją, ir mums nieko nepavyko. Tada statėme kaip rimtą sociologinę dramą, liečiant gilias religines dramas, tačiau vėl atsidūrėme visiškoje aklavietėje, kurioje buvome iki pat paskutinės akimirkos. Likus vos keletui dienų iki premjeros vėl pasukome komedijos link.
Kas mus išgelbėjo? Būtent šis paskutinis žingsnis. Jeigu nebūtume jo žengę, būtų sunku tiek mums, tiek žiūrovams. Spektaklis tarsi tapo lengvesnis, tačiau tą lengvumą pasiekėme tik perėję labai sudėtingus kelius ir klystkelius. Tik dėka anksčiau pasirinkto rimto požiūrio kampo galėjome sau leisti vėl į visa tai pažvelgti lengviau.
„Kankinys“ yra giliosios komedijos žanro atstovas. Neveltui ji lyginama su Moljero „Tartiufu“ – tai tarsi situacijų komedija, tačiau turinti aštrų santykį su religija. Nei viena pjesė neturėjo tokio atgarsio ir nebuvo sukėlusi tokio tarptautinio skandalo, kokį sukelti pavyko „Tartiufui“. Tai iššaukė didelę konfrontaciją, kurios metu susipyko Prancūzija su Vatikanu. Norėta apskritai susidoroti su Moljeru. Aišku, šiandien jau nebe tie laikai, tačiau „Kankinys“ taip pat yra tartiufinė komedija, neišvengiamai susilauksianti kontraversiškų nuomonių.
Nemanau, jog spektaklis lengvai skinsis kelią į publiką, tačiau tikrai atras savo žiūrovą bei nebus užmirštas kaip dar viena pramoga. Gera komedija yra ne tada, kai juokiasi visa salė, o tada, kai karts nuo karto juokiasi vienas ar kitas žmogus. Ji verčia susimąstyti.
„Kankinyje“ tikrai yra apie ką susimąstyti. Nors pats konfliktas vyksta mokykloje, jis peržengia dar vienos eilinės mokyklinės dramos rėmus. Čia galima įžvelgti ar nujausti tam tikras europinės civilizacijos nedetonuotas bombas. Matome, jog brandžiame Europos civilizacijos etape atsiranda bei plečiasi tam tikri radikalėjimo, kraštutinio ekstremizmo židiniai. Tai pradeda priminti Romos istoriją. Gimsta islamiškas fundamentalizmas, šovinizmas, juodasis konservatyvizmas, neofašizmas, kairieji radikalai – vis tai, ką šiandien realiai matome Prancūzijoje, Graikijoje, Rusijoje, o ką jau kalbėti apie rytų Ukrainą, kur vyksta karas. Sunku paaiškinti iš kur visa tai atsiranda, tačiau „Kankinyje“ atveriamas būtent šis mechanizmas.
– Kai statėte „Ugnies veidą“, tuo pat metu jį statė Thomas Ostermejeris, vėliau – kiti garsūs Europos režisieriai. Šiuo metu „Kankinį“ taip pat stato Grzegorzas Jarzyna, garsus lenkų režisierius. Ar toks moderniausių režisierių dėmesys reiškia, jog Mayenburgui pavyksta kaip niekad taikliai pataikyti į esamąjį laiką?
– Taip. Jis sugeba nebanaliai kalbėti apie aktualijas, o tai nėra taip paprasta. Mayenburgas yra konflikto meistras, taikantis tiesiai į priežastį. Tarp jo pjesių veikėjų nėra politikų ar kitų aukštų veikėjų – yra tipiška mažo miestelio šeima „Ugnies veide“ ar nedidelė provincijos mokykla „Kankinyje“. Dažnai kalbama apie paprastą jaunuolį, nesusitvarkiusį su savo branda. Tai atrodo lyg visiškai nereikšmingas atvejis, tačiau Mayenburgas tokiu būdu sugeba paliesti patį esminį viso pasaulio skaudulį. Juk „Ugnies veidas“ tąkart tiesiog sukrėtė Vokietiją.
Išties, jautresnė visuomenė nelieka abejinga jo dramaturgijai, nes jis taikosi į pačią esmę: gimimą, šeimą, brandą, vaikų ir tėvų bei mokinių ir mokytojų konfliktą, religiją, tradiciją. Mayenburgas visa tai daro radikaliai, su tiksinčia bomba užantyje, kaip ir jo herojai. Žinoma, po „Ugnies veido“ reakcija nebuvo tokia kaip Vokietijoje, o štai „Kankinys“ gali ir detonuoti. Vis dėlto, aštriai paliesta religija. Čia Mayenburgas tarsi parodo krikščionišką džihadą, kuris, tikėtina, gali atsirasti į šventą raštą žvelgiant paraidžiui, kaip fundamentalistai žvelgia į Koraną. Bet mūsų visuomenę sunku nuspėti, o mūsų kritikai kaip tarybinė orų prognozė – niekada nieko nenuspėja. O dažniausiai ir nesistengia to daryti. Visuomenė nelinkusi analizuoti – ji linkusi bijoti ir kurti baubus: siaubūnai atiminėja vaikus, rusai tuoj tuoj puls, o Europa, kokia ji bebūtų, vis tiek yra bloga. Ir to visiškai pakanka savirefleksijai.
– Pastaruoju metu Jūsų kūryboje daug trilogijų bei sugrįžimų. „Kankinys“ – tai dar vienas sugrįžimas ar ketvirtoji dalis, tarsi papildanti iki tol buvusią trilogiją pagal šio autoriaus kūrinius?
– Iš tiesų, nesitikėjau, jog vėl imsiuosi Mayenburgo pjesės. Kodėl vėl jis? Todėl, kad vėl parašė labai stiprią ir aktualią pjesę, kuri pateko man į rankas. „Kankinys“ yra visiškai neprognozuotas kūdikis. Nei teatras, nei aš nebuvome numatę šio pastatymo, bet ant stalo atsiradus „Kankinio“ pjesei supratome, jog negalime atidėlioti. Kažkas panašaus įvyko ir su „Ugnies veidu“. Tai buvo labai stipri ir aktuali medžiaga, todėl visiškai nesinorėjo atidėlioti. Taip gimė vienas reikšmingiausių spektaklių mano biografijoje, daug ką nulėmęs mano teatro sampratoje.
Tiek „Parazitai“, tiek „Šaltas vaikas“ buvo svarbūs pastatymai. Statydamas Mayenburgą aš labiausiai priartėjau prie šiuolaikinio teatro. Taip pat dirbant susipažinau su įdomiais aktoriais: „Parazituose“ – su Laimonu Noreika, „Šaltame vaike“ – su Nele Savičenko, Dariumi Meškausku, Vytautu Anužiu. Pastarieji vėliau tapo vienais svarbiausių mano aktorių.
Vis prisimenu publikos reakciją „Ugnies veido“ premjeroje. Kuomet finale pakvipo benzinu, žmonės tiesiog ėmė bėgti iš salės. Viskas buvo taip įtikinama, jog publika nebesuprato – tai vis dar teatras ar jau nebe?
– Esate minėjęs, jog studijų metais į paskaitas nešdavotės bei skaitydavote Bibliją. Ar pagrindiniame „Kankinio“ herojuje įžvelgiate savo alter ego?
Tai buvo dar viena priežastis imtis šios pjesės. Benjamino, pagrindinio veikėjo, kelią esu praėjęs ir pats. Perskaitęs Bibliją mosavau ja lyg kirviu.
Pačių žmonių siauras požiūris ar savanaudiškumas, Dievo žodžio pasitelkimas nedieviškiems tikslams yra kruviniausia istorijos pusė.
