K.Lavrinovičius yra vienintelis šios rinktinės krepšininkas, kuris savo trofėjų sąraše turi Europos čempiono titulą, iškovotą 2003 metų pirmenybėse Švedijoje. Be šio medalio, garsiam žaidėjui ant kaklo 2007 metais Ispanijoje buvo kabinama Senojo žemyno bronza, o prieš metus Slovėnijoje – ir sidabras. Nors ne vienas šiųmetės nacionalinės ekipos narys gali pasididžiuoti planetos čempionato bronza, K.Lavrinovičius tikisi, kad Ispanijoje vis dėlto jam pasiseks medalių kolekciją papildyti ir šio turnyro apdovanojimu. Ir bus galimybė pažaisti bei būti naudingu komandai.
Tačiau kol kas tituluotas žaidėjas treniruojasi kartu su ekipa, klausosi stratego Jono Kazlausko nurodymų ir laukia, kol treneris ištars: „Broli, į aikštę“...
– Sunku laukti momento, kai turėsite galimybę įžengti į aikštę ir pirmą kartą karjeroje kovosite planetos pirmenybėse?
– Tai jo. Be abejo – norisi išbėgti į aikštę. Bet kol kas komanda susitvarko ir be manęs (juokiasi). Aš visą laiką treniruojuosi ir laukiu – esu pasirengęs eiti į aikštę.
– Ar bendravote dėl galimybės išbėgti į aikštę su rinktinės treneriu Jonu Kazlausku?
– Ne, aš tik laukiu. Tai trenerio reikalas – ne mano norai... Aš jo tikrai neklausiu, kodėl neinu. Jei komanda laimi, vadinasi, treneris daro viską gerai. Matyt, kol kas nebuvo man galimybių pasireikšti – juk turi žaidimą pajausti Donatas Motiejūnas, Paulius Jankūnas... Yra kaip yra – aš tikrai nekreipiu į tai didelio dėmesį. Svarbu, kad komanda laimi, o man reikia išlikti pozityviam ir negadinti komandai nuotaikos.
– Manau, jūs tikrai negadinate jiems nuotaikos...
– Tai stengiuosi. Bet iš esmės, man svarbiau, kad rinktinė žengtų pergalingai, o tai, kad žaisiu aš tas penkias ar dešimt minučių ar nežaisiu – neturi didelės reikšmės.
– Grupės kovose liko sužaisti tris akistatas. Kuri komanda jums prie širdies – prieš kurią besivaržydamas jūs jaustumėtės kaip žuvis vandenyje?
– Oi, apie tai net negalvoju. Kiekviena komanda yra verta pagarbos ir negalvoju, kad viena ar kita ekipa yra silpnesnė ar lengviau prieš ją žaisti. Krepšinis yra ne tik žaidėjai, bet ir sistemos. Tu negali žaisti pats sau, galvodamas tik apie save – šiandien treneris sugalvojo kovoti viena sistema, vadinasi, turi jai paklusti... Aš tikrai priešininkų nedalinu į grupes – kas silpnesni, o kas stipresni...
– Gerai žinote ekipos nuotaikas. Kiek toli Pasaulio čempionate gali nužengti Lietuvos krepšininkai?
– Pasistengsime eiti kuo toliau čempionato keliu. Bet tai krepšinis... Jis nenuspėjamas. Žinoma, atiduosime visas jėgas, bandysime atrasti savo žaidimą... Juk mes dar čia nerodome gražaus krepšinio – yra kur dirbti, padaryti reikiamas išvadas.
Kad pakilčiau ant pakylos ir pakabintų ant kaklo kažką... Kokį medaliuką.
– Kada jūs pasakytumėte, kad esate patenkintas Pasaulio krepšinio pirmenybėmis Ispanijoje: kai žaistumėte daug ar įmestumėte itin daug taškų...
– Tai aišku, jei kažką laimėčiau. Kad pakilčiau ant pakylos ir pakabintų ant kaklo kažką... Kokį medaliuką.
– Kokios spalvos medaliuką?
– Bet kokį. Aišku, būtų gerai, kad auksinį. Stengsimės...
– Laimėti pirmenybes norinčių yra daug. Ir ypač JAV krepšinio rinktinė. Amerikos krepšininkai mums baisūs?
– Amerika yra Amerika. Jie dabar rodo įspūdingus rezultatus, tačiau kuo toliau, tuo bus jai sunkiau. Kol kas ta rinktinė nežaidė su stipriomis komandomis. Pasižiūrėsime. Žinoma, Amerika yra Amerika, bet manau, kad su ja galima kovoti...
