Mažoji kovotoja
Gegužės mėnesį Santariškių klinikose II laipsnio širdies nepakankamumu sergančiai mažajai Estrėjai buvo prijungta dirbtinė Berlyno širdis. Šį aparatą pusmečiui už 250 tūkst. litų Valstybinė ligonių kasa (VLK) išnuomojo iš Vokietijos. Laimėti beveik pusė metų – labai svarbūs, dirbtinė širdis palaiko Estrėjos gyvybę, kol ieškomas donoras, o čia – kiekviena diena gali būti lemtinga.
Estrėjos tėvai Dalia ir Marius Jančiauskai teigė, kad svarbiausias jų pasiekimas – kiekvienas dukrytės gyvenimo diena. „Didžiausias mūsų pasiekimas yra tai, kad šiuo metu ji yra gyva“, – teigė mažosios Estrėjos mama.
D.Jančiauskienė džiaugėsi tuo, kad mergaitė jau šiek tiek paaugo, kad vystymosi sutrikimų nėra: „Estrėja vystosi normaliai. Žaidžia, kalba sava kalba, išdykauja.“ Mažosios Estrėjos mama pasakojo, kad, nepaisant visų sunkumų, prie mergytės Jančiauskai stengiasi išlikti ramūs, nerimo dukrai neparodyti: „Geresnė nuotaika mums būna tada, kai jai geriau. O šiaip, kokia čia gali būti nuotaika. Prie jos, aišku, to neparodome.“
Mažosios Santariškių klinikų pacientės mama teigė, kad raginti žmones ryžtis donorystei ji tikrai negali. Vienintelis dalykas, ką Jančiauskai gali padaryti – paprašyti: „Pasakyti mes nieko negalime. Tik galime paprašyti. Jeigu, neduok Dieve, kam nors atsitiktų tokia nelaimė ir jie taip apsispręstų, tai galėtų išgelbėti mūsų vaikutį.“
Estrėjos tėtis M.Jančiauskas dėl to, kiek mažoji mergaitė ištveria ir kaip stipriai ji kabinasi į gyvenimą, ją vadina kovotoja. „Na, aš įsivaizduoju, kad ji patiria labai daug skausmo, juk leidžiami vaistai, daromos visokios injekcijos, imamas kraujas. Bet, nepaisant visko, kol kas ji vis dėlto išsikapsto – kovotoja. Iš pradžių kurį laiką tikėjomės, kad Estrėjos širdutė atsigaus pati, bet neatsigavo, dabar mums belieka laukti donoro. Tikimės, kad vieną dieną ir mūsų šeimą aplankys laimė“, – vylėsi mažosios pacientės tėtis.
Per pusę metų – nė vieno donoro
VUL Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centro vadovas dr. Virgilijus Tarutis teigė, kad donorų stokos problema visada egzistuoja: „Donorų problema visada yra, nes niekada nežinai, kada jo sulauksi. Visą šį laiką, beveik pusę metų, mes palaikome mergaitės gyvybę pagalbine kraujotaka, nes kito būdo kol kas dar niekas neišrado.“
V.Tarutis nuogąstavo, kad per visą šį laiką nebuvo ne menkiausios galimybės užsikabinti: „Per pusę metų nebuvo jokio donoro. Nei Lietuvoje, nei gretimose šalyse nebuvo jokio donoro, tinkamo pagal amžių.“
Gydytojas kalbėjo, kad sunku rasti donorą suaugusiam žmogui, o vaikų donorystė kur kas retesnė, todėl tenka laukti taip ilgai.
„Estrėja dabar yra devynių mėnesių. Mano nuomone, norėdami kiek padidinti tą „donorų baseiną“ galėtume kalbėti apie 30 kg sveriantį donorą. Jeigu tokia širdis atsirastų, tikiuosi, kad ją sutalpintume. Turime tokios patirties, kai mums pavyko sutalpinti vaikui penkis kartus daugiau sveriančio donoro širdį“, – kalbėjo V.Tarutis.
Vilties nepraranda ir gydytojai
Vaikų anesteziologijos-reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus vedėjas dr. Kęstutis Versockas pasakojo, kad šiuo metu Estrėjai yra prijungtas išorinis skilvelis, kuris padeda palaikyti kraujo apytaką. Gydytojas teigė, kad Estrėja yra mažiausia pacientė Lietuvoje, kuriai toks aparatas buvo prijungtas.
Estrėja gali judėti, gali sėdėti, kai prireikia, mes ją pervežame į kitą ligoninės skyrių, bet mergaitė visą laiką turi būti ligoninėje.
Gydytojas pasakojo, kad minėta liga sergantiems mažiesiems ligoniukams yra sunkiau nei tokios būklės saugusiems, nes mažieji pacientai visą laiką privalo praleisti ligoninėje. „Estrėja gali judėti, gali sėdėti, kai prireikia, mes ją pervežame į kitą ligoninės skyrių, bet mergaitė visą laiką turi būti ligoninėje“, – pasakojo gydytojas.
„Jei tai būtų suaugęs žmogus – situacija būtų kita. Suaugusiems galimybių yra daugiau. Yra tokių priemonių, kurias galima patalpinti kūno viduje ir pačiam tenka tik nešioti tokį lagaminėlį, kuriame yra baterija. Vaikams tokios galimybės nėra. Matyt, juos yra sunkiau ir technologiškai pagaminti, ir kiekių jų reikia mažesnių, todėl negamina“, – kalbėjo K.Versockas.
Gydytojas pasakojo, kad kartais ligoniai su tokia diagnoze kaip Estrėjos yra išvežami bent į lauką, tačiau su mažąja mergaite kitaip – su tuo aparatu, kuris prijungtas, būtų sudėtinga.
Paklausus gydytojo, kas Estrėjos laukia tada, kai pasibaigs Berlyno širdies nuomos terminas, jis tikino, neabejojantis, kad pavyks jį pratęsti: „Tai ne taip svarbu, nes pusmetis praeis ir prasitęs tai. Tai galbūt daugiau Valstybinių ligonių kasų reikalas, o ne mūsų.“
K.Versockas pasakojo, kad dirbtinė širdis šiek tiek pristabdo mergaitės vystymąsi: „Tai yra svetimkūnis organizme, jis išderina kraujo krešumą. Mergaitė turi vartoti kraujo krešumą mažinančius vaistus, daug kas vyksta nenatūraliai, problemų vis dėlto yra.“
Gydytojas pasakojo, kas buvo kilusi mintis ir išvežti mergaitę į vieną ar kitą Prancūzijos ligoninę, tačiau šios minties atsisakė prancūzai.
„Jiems atrodė, kad su šia visa įranga vežti mergaitę yra gana pavojinga. Kitas variantas – atvežti iš ten širdį. Tačiau tokiu atveju susiduriama su įvairiais logistiniais dalykais, nes atstumas didelis. Tačiau galima sakyti, kad su dabartinėmis galimybėm tai yra dar ant ribos ir šansų būtų. Jei atsirastų Prancūzijoje širdelė ir jų transplantacijos biuras suderintų su mūsų – galima būtų daryti“, – tikino K.Versockas.
K.Versockas sakė, kad širdies transplantacija VUL Santariškių klinikose buvo atlikta ir dar mažesniems vaikams negu Estrėja, todėl gydytojas neprarado optimizmo: „Mes turime šansą ir tikimės, kad sulauksime.“
