1998-ųjų vasara. Jaunųjų ornitologų stovykla Šilutės rajone, Kuršių marių kyšulyje, Ventės kaime. Keliolika paauglių, tarp kurių yra ir šių eilučių autorius, kol kas žino tik kelis faktus: kad ši vieta vadinama Ventės ragu ir kad paukščiai čia žieduojami legendinio gamtininko Tado Ivanausko iniciatyva, norint geriau pažinti jų migracijos maršrutus.
Pirmąją stovyklos dieną susipažįstame su Ventėje gyvenančiu Vytautu, kuris žino viską. Ir jau tą pačią dieną mes visi norime būti kaip jis: atpažinti paukščius, mokėti pamėgdžioti jų balsus, nuo ryto iki vakaro juos žieduoti.
Kiek žinau, nė vienas iš mūsų ornitologu netapo ir neišmoko kaipmat atskirti devynbalsės nuo pilkosios pečialindos. Tačiau vis tiek perduodu linkėjimus Jonui iš Anykščių ir šiauliečiui Pauliui, kuriam tos 1998-ųjų vasaros naktį įkando kiaunė.
Paukščių kelias į Ventę.
Mūsų kelias.
Į Ventę su fotografu Irmantu atvykome rugsėjo 23 dieną, nežinodami, kad ši diena Lietuvos paukščių žiedavimo istorijoje ypatinga. Kuo – sužinosite iš to paties Vytauto, Vytauto Jusio, Ventėje jau devynis dešimtmečius veikiančios Ornitologijos stoties vadovo.
Vytautas paukščius žieduoja beveik 40 metų. Žiedą ant kojos jis yra uždėjęs maždaug 715-ai tūkstančių paukščių. Tai – antras rezultatas pasaulyje. Jeigu žinote, kas yra sužiedavęs daugiausia, pasidalinkite mūsų „Facebook“ paskyroje ir su kitais skaitytojais.
Tačiau šį pasakojimą pradėkime nuo tų, kurie paukščių nežieduoja. Nes Ventė – tai ne tik paukščiai. Tai ir Kuršių marios, ir vienas seniausių Lietuvos švyturių, ir Petras, kurio vyšnias paukščiai nulesa, ir Antanas, vyšnių nesodinęs.
Ir žuvys, iššokusios virš vandens.
Ir lysvės burokų bei pupų.
Žmonės, tebelaikantys gyvulius.
Ir galbūt juos laikę seniai.
Ir medžio bei tvoros bendrystė.
Ir žmonės, kurių nebeįmanoma įžiūrėti.
Ir namai, kuriuos pamatyti dar galime.
Ir uogos, lesamos paukščių.
Ir Petras.
Ventėje yra zylių, laukiančių Viktorijos.
Ir kiras, kurį sugebėtų pagauti tik Vytautas.
Ir tinklų.
Ir viskas.
2016 metų rugsėjo 23 dieną Ventėje sužieduoti 1208 paukščiai: mėlynųjų zylių – 724, didžiųjų zylių – 97, pilkųjų pečialindų – 96, karietaičių – 78, liepsnelių – 68, ilgauodegių zylių – 32, šelmeninių kregždžių – 21, paprastųjų erškėtžvirblių – 21, paprastųjų nykštukų – 18, juodųjų zylių – 11, šiaurinių pilkųjų zylių – 10, ankstyvųjų pečialindų – 9, paprastųjų kikilių – 9, juodagalvių devynbalsių – 2, paprastųjų raudonuodegių – 2, alksninukų – 2, paprastųjų varnėnų – 2, svilikėlių – 2, mažųjų krakšlių – 1, geltonbruvių pečialindų – 1, miškinių lipučių – 1, bukučių – 1, irmantų ir mindaugų – po 1, Lietuvų – 100.
finansuoja
Apie projektą „100 Lietuvų“
Lietuva yra viena, tačiau skirtinga: auganti ir klestinti, nesikeičianti ir kintanti, apleista ir tuštėjanti. Lietuva yra ir didžiausi miestai, ir atokiausi vienkiemiai. Ir visiems žinomi miesteliai, ir mažai kam girdėti kaimai. Lietuva yra ten, kur esame bent vienas iš mūsų.
„100 Lietuvų“ – tai mūsų valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtas projektas, skatinantis atrasti ir pažinti visokią Lietuvą – jos savitumą ir kasdienybę. „100 Lietuvų“ – tai neįprasti maršrutai, nekasdieniai vaizdai, maži, bet dideli žmonės.
Po Lietuvos miestelius, kaimus ir vienkiemius keliauja kūrybingasis 15min fotografas Irmantas Gelūnas ir tekstų autorius Mindaugas Nastaravičius – žurnalistas, poetas, dramaturgas, 2015 metų Kultūros ministerijos Jaunojo menininko premijos laureatas.
Nelaukdamas 2018 metų Vasario 16-osios, naujienų portalas 15min kviečia į smagią, keistą ir asmenišką kelionę po Lietuvą. Aplenkiant pilis ir kitus turizmo simbolius. Neieškant gintaro. Nejodinėjant ant žemaitukų. Neragaujant cepelinų.
P. S. O jūs žinote, kad Rubežiaus kaime, Trakų rajone, yra toks medis, kurio viršūnėje kabo varpas? Tai va.
