Šios Mėnulio paviršiaus kiaurymės gerokai skiriasi nuo įprastinių smūginių kraterių, kuriais Mėnulio kūnas sėte nusėtas. Kiaurymės Mėnulyje – įvairiausių dydžių: nuo 5 m iki 900 m skersmens. Po žeme jos dar erdvesnės.
„Tokie krateriai galėjo susiformuoti įgriuvus požeminių urvų „stogams“, – samprotauja Arizonos valstijos universiteto tyrėjas Robertas Wagneris. – Kaip tie „stogai“ galėjo imti ir įgriūti? Galbūt kur nors netoliese gruntą supurčius nukritusio meteorito smūgiui. Vis dėlto spręsti apie jų kilmę vien iš zondo LRO fotografijų – pernelyg keblu. Jų susidarymo priežasčių gali būti pačių įvairiausių. Jas galėjo suformuoti išsilydžiusio akmens srautai po Mėnulio paviršiumi. Žemėje lavos kanalai susidaro, kai magma srūva po sukietėjusia pluta, o paskui išsenka. Panašūs procesai galėjo vykti ir Mėnulyje – ypač dideliuose smūginiuose krateriuose, kurių gelmės vėsti galėjo šimtus tūkstančių metų.“
Šiaip ar taip, ypatinguosius kraterius mokslininkai planuoja išnaudoti ateities misijose.
„Šie „šuliniai“ labai pravers ateityje čia besidarbuosiantiems žmonėms, – neabejoja R.Wagneris. – Jie galėtų būti ideali buveinė su natūraliu keliasdešimties metrų storio grunto skydu, kuris Mėnulio kolonistus saugotų nuo kenksmingos kosminės spinduliuotės, mikrometeoritų, dulkių, taip pat nuo beprotiškų dienos ir nakties temperatūros svyravimų.“
Daugelis Mėnulio „šulinių“ rasta arba dideliuose smūginiuose krateriuose su sustingusios lavos telkiniais (uolienos į lavą čia išsilydė dėl meteorito smūgio metu susidariusios itin aukštos temperatūros), arba Mėnulio jūrose – tamsiose Žemės palydovo paviršiaus teritorijose, kurios yra milžiniški, šimtų kilometrų pločio sustingusios lavos srautai.
