Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ilgiausiomis naktimis – magiškas žvaigždžių ir planetų spindėjimas

Oriono ūkas – įspūdinga žvaigždėdaros sritis. Astrophoto.com
Lietuvos etnokosmologijos muziejaus iliustr. / Oriono ūkas – įspūdinga žvaigždėdaros sritis. Astrophoto.com
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Gruodis – pirmasis žiemos ir paskutinysis kalendorinių metų mėnuo. Šis laikas, kuomet žemę gruodas sukausto, kitados mūsų kraštuose ir Siekiu, ir Vilkiniu, ir Pusčiu ar Ragu vadintas.

Dar neatmenamoje senovėje mūsų protėviai pastebėjo, jog per metus dienos ir nakties ilgumas dėsningai kinta – vasarą saulytė danguje kur kas ilgiau užsibūna nei žiemą, kai tamsa pasiglemžia didesniąją paros dalį. Kitaip niekada nėra buvę, ir jie nuolankiai susitaikė su šiais ritmiškai pasikartojančiais pokyčiais, paženklinę juos kalendorinėmis žiemos bei vasaros saulėgrįžų, rudens bei pavasario lygiadienio šventėmis.

Akivaizdūs, gyvenimo dalimi tapę dalykai įrodymo nereikalauja, todėl kai kurie klausimai apie pasaulio sąrangą gali pasirodyti naivūs. Ir vis dėlto, kodėl birželio pabaigoje kaskart sulaukiame ilgiausios dienos, o gruodžio pabaigoje – ilgiausios nakties?

Žiemos saulėgrįža – neišvengiamas astronominis reiškinys

Žinodamas, kad Žemė apvali ir sukasi aplink savo ašį iš vakarų į rytus, be to, kad ji nestovi vietoje, o skrieja aplink Saulę truputį ištęsta orbita, dažnas mąsto tarytum logiškai, tačiau klaidingai: žiemą šalta ir tamsu dėl to, kad esame toliau nuo Saulės. Tai netiesa. Nustebsite sužinoję, kad sausio pradžioje Žemė būna net 5 mln. km arčiau Saulės negu liepos mėnesį!

Sausio pradžioje Žemė būna net 5 mln. km arčiau Saulės negu liepos mėnesį.

Koks šios mįslės sprendimas?

Įsivaizduokime žvaigždžių sferą, kurios centre – Saulė. Stebint iš Žemės, įvairiais metų laikais Saulė bus vis kitų žvaigždynų fone. Žvaigždynai, kuriuos Saulė „aplanko“ per metus, vadinami Zodiako (gr. – Žvėrių ratas) žvaigždynais. Žiemą ji „svečiuojasi“ Šaulio, Ožiaragio, Vandenio žvaigždynuose, vasarą – Dvyniuose, Vėžyje, Liūte... Per metus, t. y. Žemei apskriejus Saulę lygiai vieną kartą, Saulė apkeliauja visą dangaus sferą. Šis jos metinis kelias per Zodiako žvaigždynus yra vadinamas ekliptika.

Lietuvos etnokosmologijos muziejaus iliustr./Nr.2. Metinis Saules kelias per Zodiako zvaigzdynus - ekliptika_Astrophoto.com
Lietuvos etnokosmologijos muziejaus iliustr./Metinis Saulės kelias per Zodiako žvaigždynus – ekliptika. Astrophoto.com

Metų laikai keičia vienas kitą todėl, kad Žemės sukimosi ašis yra pasvirusi į orbitos plokštumą 23 laipsniais. Tuo pačiu ir Žemės pusiaujas su orbitos plokštuma sudaro 23 laipsnių kampą. Dangaus pusiaujas (Žemės pusiaujo projekcija dangaus sferoje) kertasi su ekliptika dviejuose taškuose. Atsidūrusi viename iš šių taškų, Saulė švies tiesiai virš galvos stebėtojui, esančiam Žemės pusiaujyje, o visame Žemės rutulyje diena bus lygi nakčiai. Tai lygiadienių momentai, padalijantys ekliptikos ratą į dvi dalis: vieną virš pusiaujo, kitą – po juo. Na, o taškai, kuriuose Saulė būna labiausiai nutolusi nuo pusiaujo į šiaurę arba pietus vadinami saulėgrįžomis.

Lietuvos etnokosmologijos muziejaus iliustr. / Žemės ašies posvyrio schema. Astrophoto.com
Lietuvos etnokosmologijos muziejaus iliustr. / Žemės ašies posvyrio schema. Astrophoto.com

Saulei persiritus per pavasario lygiadienio tašką, šiaurės pusrutulyje prasideda astronominis pavasaris, o pietų pusrutulyje – ruduo. Tai įvyksta kovo 21 dieną. Po to dienos pamažu ilgėja – Žemė vis labiau gręžia šiaurės ašigalį Saulės link – iki pat birželio 22-osios, kai šviesa Lietuvos platumoje galime džiaugtis net septyniolika valandų per parą.

Tuo metu mūsų planeta labiausiai atsukusi Saulei šiaurės ašigalį. Ji pakyla aukštai, gerai įšildydama žemę. Nuo šios dienos Žemės šiaurės ašigalis vis labiau ir labiau gręžiasi nuo Saulės – diena vėl pradeda trumpėti, kol susilygina su naktimi rugsėjo 23 dieną, Saulei praėjus rudens lygiadienio tašką. Tada prasideda astronominis ruduo, dienos ir toliau trumpėja, orai vis labiau vėsta.

Pati trumpiausia diena – gruodžio 22-oji, kai Žemės šiaurės ašigalis labiausiai nusisukęs nuo Saulės. Tuomet Saulė nubrėžia dangaus skliaute tik mažą lankelį, dovanodama mums vos septynių valandų ilgumo dieną.

Svarbu suprasti, kad skirtumas tarp dienos ir nakties trukmės priklauso nuo geografinės platumos., t.y. didėja, tolstant nuo pusiaujo. Tad birželio 22 dieną minime vasaros, o gruodžio 22-ają sveikiname žiemos saulėgrįžą – įdomų ir neišvengiamą astronominį įvykį.

Lietuvos etnokosmologijos muziejaus iliustr. / Žemės padėtis Saulės atžvilgiu skirtingais metų laikais. Astrophoto.com
Lietuvos etnokosmologijos muziejaus iliustr. / Žemės padėtis Saulės atžvilgiu skirtingais metų laikais. Astrophoto.com

Gruodžio dangaus žvaigždynai ir planetų stebėjimo sąlygos

Taigi gruodžio naktys ilgos, tamsios, dažniausiai šaltesnės ir kur kas giedresnės nei darganotojo lapkričio, todėl itin tinkamos žvaigždėtojo dangaus stebėjimui.

Saulei nusileidus pietvakarinėje skliauto dalyje, galime stebėti kelias planetas – sutemus įspūdingai spindi gražuolė Venera, kuri už horizonto ima slėptis apie 19 val., o netoli nuo jos – ne toks ryškus, tačiau kiek ilgiau – maždaug iki 21 val. – matomas karingasis Marsas.

Lietuvos etnokosmologijos muziejaus iliustr. / Venera ir Marsas virš pietvakarių horizonto gruodžio 15 d. 18 val. STELLARIUM programos simuliacija
Lietuvos etnokosmologijos muziejaus iliustr. / Venera ir Marsas virš pietvakarių horizonto gruodžio 15 d. 18 val. STELLARIUM programos simuliacija

Gruodžio 5-osios vakarą galėsime pasigrožėti regimuoju dviejų kosminių kūnų suartėjimu – pro Raudonąją planetą nedideliu atstumu praslinks Mėnulio pjautuvėlis.

Dar vienas įspūdingas šviesulys – planetų karalius Jupiteris – gruodžio mėnesį savo dangiškąją kelionę pradeda ankstyvais rytais, apie 3 val., virš pietryčių horizonto, o iki pirmųjų saulės spindulių spėja gan aukštai įkopti į pietinį skliautą.

Lietuvos etnokosmologijos muziejaus iliustr. / Jupiteris virš pietryčių horizonto gruodžio 15 d. 5 val. STELLARIUM programos simuliacija
Lietuvos etnokosmologijos muziejaus iliustr. / Jupiteris virš pietryčių horizonto gruodžio 15 d. 5 val. STELLARIUM programos simuliacija

Verta paminėti, jog gruodžio 23-osios naktį kelių laipsnių nuotoliu Jupiteris prasilenks su Mėnulio delčia.

Naktiniame gruodžio danguje žėri daugybė žvaigždžių girliandų – mažesnių ar didesnių, blyškesnių ar ryškesnių – visų nė neišvardinsi. Štai keletas jų, labiau pažįstamų ir lengviau randamų.

Kone virš galvos, zenite, puikuojasi Persėjas (Perseus) ir Kasiopėja (Cassiopea); šiaurinėje skliauto dalyje spindi Didieji (Ursa Major) ir Mažieji Grįžulo Ratai (Ursa Minor), Cefėjo (Cepheus) žvaigždynas.

Lietuvos etnokosmologijos muziejaus iliustr./Nr.7. Siaurinis skliautas gruodzio 15 d. 22 val._STELLARIUM programos simuliacija
Lietuvos etnokosmologijos muziejaus iliustr./Šiaurinis skliautas gruodžio 15 d. 22 val. STELLARIUM programos simuliacija

Rytuose liuoksi Lūšis (Lynx), ropoja Vėžys (Cancer), koja kojon žingsniuoja Dvyniai (Gemini).

Lietuvos etnokosmologijos muziejaus iliustr./Nr.8. Rytinis skliautas gruodzio 15 d. 22 val._STELLARIUM programos simuliacija
Lietuvos etnokosmologijos muziejaus iliustr./Rytinis skliautas gruodžio 15 d. 22 val. STELLARIUM programos simuliacija

Pietiniame danguje mirguliuoja Oriono (Orion), Tauro (Taurus), Vežėjo (Auriga), Banginio (Cetus) žvaigždynai.

Lietuvos etnokosmologijos muziejaus iliustr./Nr.9. Pietinis skliautas gruodzio 15 d. 22 val._STELLARIUM programos simuliacija
Lietuvos etnokosmologijos muziejaus iliustr./Pietinis skliautas gruodžio 15 d. 22 val. STELLARIUM programos simuliacija

O vakaruose sparnais moja Pegasas (Pegasus), nardo Žuvys (Pisces), lekia ilgakaklė Gulbė (Cygnus).

Lietuvos etnokosmologijos muziejaus iliustr./Nr.10. Vakarinis skliautas gruodzio 15 d. 22 val._STELLARIUM programos simuliacija
Lietuvos etnokosmologijos muziejaus iliustr./Vakarinis skliautas gruodžio 15 d. 22 val. STELLARIUM programos simuliacija

Ypatingą dėmesį siūlome atkreipti į geriausiai žiemos mėnesiais matomus, ryškiomis žvaigždėmis išsiskiriančius Oriono, Vežėjo bei Dvynių dangiškuosius ornamentus.

Oriono žvaigždyne – įspūdinga žvaigždėdaros sritis

Orionas, dar Antikoje pavadintas mitinio graikų medžiotojo vardu, yra vienas gražiausių ir lengviausiai atpažįstamų žvaigždynų žieminiame Lietuvos danguje: ryškios žvaigždės ženklina medžiotojo pečius ir kelius, o trijų žvaigždžių virtinė – Oriono diržas – apglėbia jo juosmenį.

Lietuvos etnokosmologijos muziejaus iliustr./Nr.11. Oriono zvaigzdynas_STELLARIUM programos simuliacija
Lietuvos etnokosmologijos muziejaus iliustr./Oriono žvaigždynas. STELLARIUM programos simuliacija

Išties, žvaigždynas įdomus dėl kelių dalykų: antai Oriono petį simbolizuojanti Betelgeizė yra viena žinomiausių raudonųjų supermilžinių, artėjanti prie savo gyvenimo pabaigos ir išsipūtusi iki tokio milžiniško dydžio, kad joje tilptų 800 Saulių (!), o žvaigždyne melsvai balta spalva spindinti šviesiausia jo žvaigždė – Rygelis – supermilžinė, beveik 50 000 kartų šviesesnė už mūsų Saulę (!).

Tačiau tikrasis žvaigždyno pasididžiavimas ir puošmena – Didysis Oriono ūkas – dėkingas objektas stebėtojams, turintiems galingą žiūroną ar nedidelį teleskopą. Plika akimi jį galima įžiūrėti kaip balzganą dėmelę toje žvaigždyno vietoje, ties kuria kabo prie medžiotojo diržo pririštas kardas.

Ūką apšviečia jo gelmėse gimstančių jaunų žvaigždžių šviesa, kuri mus pasiekia per 1500 metų.

Lietuvos etnokosmologijos muziejaus iliustr./Nr.12. Oriono ukas pro antzemini telekopa_Nasa.gov
Lietuvos etnokosmologijos muziejaus iliustr./Oriono ūkas pro antžeminį teleskopą. Nasa.gov

Galbūt skaitytojui reiktų trumpai paaiškinti, jog žvaigždės gimsta savotiškuose Kosmoso gimdymo namuose – didžiuliuose prožvaigždiniuose ūkuose – šimtų šviesmečių skersmens dujų ir dulkių debesyse.

Daugelį milijonų metų šie tamsūs, šalti debesys, sudaryti iš pirmykščio vandenilio, helio bei sudėtingesnių cheminių elementų, ramiai tvyro tarpžvaigždinėje erdvėje, kol dėl palyginti didelio tankio paveikti gravitacijos ima trauktis ir suskyla į atskirus traukos centrus. Šie gniužulai, dydžio sulig keletu Saulės sistemų, tampa atskirų žvaigždžių užuomazgomis – prožvaigždėmis. Šiuo požiūriu, Didysis Oriono ūkas – nuostabi žvaigždėdaros laboratorija, kurioje stebime pagrindinių Visatos gyventojų – žvaigždžių – gimimo procesą.

Lietuvos etnokosmologijos muziejaus iliustr./Nr.13. Kosminis Hubble teleskopas leidzia Oriono gelmese isvysti gimstancias zvaigzdes_Nasa.gov
Lietuvos etnokosmologijos muziejaus iliustr./Kosminis „Hubble“ teleskopas leidžia Oriono gelmėse išvysti gimstančias žvaigždes. Nasa.gov

Orionas daugeliui senovės tautų, ypač egiptiečiams, buvo ypatingos svarbos žvaigždynas. Nors dar esama daugybės neaiškumų, naujausios, senovės egiptiečių astronomijos ir architektūros tyrinėjimų duomenimis pagrįstos hipotezės mėgina su Oriono žvaigždynu susieti Gizos piramidžių kompleksą. Pasak jų, trijų piramidžių išsidėstymas atvaizduoja Oriono diržo žvaigždes, o iš Cheopso piramidės laidojimo kameros įstrižai kylančios šachtos yra nutaikytos į Oriono kardo žvaigždes...

Lietuvos etnokosmologijos muziejaus iliustr./Nr.14. Veikiausiai Gizos piramidziu padetis atkartoja Oriono zvaigzdyno sviesuliu issidestyma_Paleoastronomy.com
Lietuvos etnokosmologijos muziejaus iliustr./Veikiausiai Gizos piramidžių padėtis atkartoja Oriono žvaigždyno šviesulių išsidėstymą. Paleoastronomy.com

Etnologiniai šaltiniai nurodo, kad senovės lietuviai Oriono žvaigždyną Šienpjoviais vadino. Tiesa, kaip pastebi Lietuvos etnokosmologijos muziejaus mokslinis vadovas, profesorius Libertas Klimka, vieni šaltiniai tvirtina, kad jį sudaro trys žvaigždės, kiti – net septynios (Septynių Šienpjovių žvaigždynas).

Anot L.Klimkos, žemaičių etnokosmologiniame folklore patikslinama, kad žvaigždyne yra trys Pjovėjai ir keturios Rišėjos.

Arba ten įžiūrimas dalgis su kotu: vakarų Lietuvos senoliai sakydavę, jog

Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Libertas Klimka
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Libertas Klimka

„(...) šienpjove tep kap dalgis būtų – kaip ein kuots, tep kap dalge kuots, o iš tuola ruoda, kad septynes, ir te smulkių matytis šale“.

Kai kurie baltų kultūros tyrinėtojai mano, kad šiais atvejais kalbama ne apie visas Oriono žvaigždes, bet tik sudarančias jo Juostą (Trys Sesutės) ir Kardą.

Be to sutariama, kad istoriškai vėlesnis Oriono Juostos pavadinimas yra Trijų Karalių Žvaigždės.

Lietuvos etnokosmologijos muziejaus iliustr./Nr.15. pagrindine Oriono zvaigzdziu grupe lengvai pastebima ir plika akimi_Astrophoto.com
Lietuvos etnokosmologijos muziejaus iliustr./Pagrindinė Oriono žvaigždžių grupė lengvai pastebima ir plika akimi. Astrophoto.com

Gruodžio viduryje – Dvynių pažertas geminidų lietus

Toje pačioje pietinėje skliauto dalyje, kiek aukščiau Oriono – dar vienas didelis lengvai atpažįstamas žvaigždynas – Vežėjas – aukščiausiai pakylantis ir geriausiai Lietuvos danguje matomas žiemos naktimis. Įsižiūrėjus pamatysime, jog žvaigždyną užlieja balzgana Paukščių Tako šviesa. Ryškiausia žvaigždyno žvaigždė – Kapela – pagal regimąjį ryškį yra šeštoji žvaigždė danguje, taigi, viena šviesiausių – graikų mituose tapatinama su ožka Amaltėja, kuri savo pienu maitino mažąjį Dzeusą. Šiek tiek į pietryčius nuo jos spindi mažytis, bet įsimintinas žvaigždelių trikampis, pagal antikinę mitologiją simbolizuojantis tris Amaltėjos ožiukus.

Lietuvos etnokosmologijos muziejaus iliustr. / Vežėjo žvaigždynas. STELLARIUM programos simuliacija
Lietuvos etnokosmologijos muziejaus iliustr. / Vežėjo žvaigždynas. STELLARIUM programos simuliacija

Tuo tarpu lietuviškasis Kapelos pavadinimas yra „paukštiškas“ – Tikutis. Gal tai senosios baltų mitologijos aidas? Mat šis paukštis, dar vadinamas perkūno oželiu, savo elgesiu ir balsu pranašauja audrą su perkūnija. O šitai, ko gero, buvo aktualu Baltijos žvejams, kuriems Kapela, kaip teigia etnologas L.Klimka – viena svarbiausių navigacinių žvaigždžių.

Dabar nukreipkime žvilgsnį šiek tiek į kairę, t. y. nežymiai į rytų pusę nuo Oriono bei Vežėjo žvaigždynų ir susiraskime Dvynius. Dvynių žvaigždynas, nuo seno lietuvių vadintas Dviem Jaučiais, yra vienas ryškiausių žiemos žvaigždynų, geriausiai matomas kaip tik gruodžio mėnesį. Žvaigždyno vardas siejamas su panašaus dydžio jo priekyje spindinčiomis žvaigždėmis – dvyniais Kastoru ir Poluksu. Šios poros dešinėje matoma kita šiek tiek silpnesnių žvaigždžių pora, su Kastoru ir Poluksu sudaranti maždaug stačiakampio figūrą.

Lietuvos etnokosmologijos muziejaus iliustr. / Dvynių žvaigždynas. STELLARIUM programos simuliacija
Lietuvos etnokosmologijos muziejaus iliustr. / Dvynių žvaigždynas. STELLARIUM programos simuliacija

Įdomu tai, kad Kastoras plika akimi matoma kaip viena žvaigždė, iš tiesų yra šešianarė žvaigždžių sistema. Tačiau jau pro galingą žiūroną ar nedidelį teleskopą galima išskirti dvi baltas žvaigždeles ir greta silpnesnę rausvos spalvos jų kaimynę. Kiekviena iš šių trijų žvaigždžių yra glaudi, vizualiai neišskiriama dvinarė.

Lietuvos etnokosmologijos muziejaus iliustr./Nr.18. Sudetinga sesianare Kastoro zvaigzdziu sistema_Astroeducation.com
Lietuvos etnokosmologijos muziejaus iliustr./Sudėtinga šešianarė Kastoro žvaigždžių sistema. Astroeducation.com

Tuo tarpu Kastoro „brolis“ Poluksas iš tikrųjų yra šviesiausia žvaigždyno žvaigždė, tačiau per klaidą nuo 1603 metų astronominiuose kataloguose ji žymima Dvynių Beta (Kastoras – Dvynių Alfa), t.y. antra pagal šviesumą. Palyginus su kelianariu Kastoru, Poluksas yra paprastesnė žvaigždė – tiesiog tai oranžinė milžinė.

Verta paminėti, jog Dvynių žvaigždyne regimas vieno gražiausių, kasmet gruodžio 7–15 dienomis pasirodančių meteorų srautų – Geminidų – radiantas. Trumpai priminsime, jog meteorai (gr. meteoron – atmosferos reiškinys), paprastai vadinami tiesiog „krintančiomis žvaigždėmis“, tai – aguonos grūdelio dydžio ar kiek didesnės dalelės, kurios didžiuliu greičiu įlekia į Žemės atmosferą ir krisdamos žemyn dėl trinties su oru visiškai sudega kelių dešimčių kilometrų aukštyje – tuomet danguje akimirkai nusidriekia švytintis pėdsakas.

Šį gruodį Geminidų maksimumo reiktų tikėtis naktį iš gruodžio 13-osios į 14-ąją, kai dangų per valandą gali perskrosti iki 120 švytinčių strėlių toje skliauto pusėje, kurioje žėri Dvynių žvaigždynas, t.y. pietuose.

Lietuvos etnokosmologijos muziejaus iliustr./Nr.19. Geminidai Lietuvos danguje_Gismeteo.lt
Lietuvos etnokosmologijos muziejaus iliustr./Geminidai Lietuvos danguje. Gismeteo.lt

Tik nepamirškite užminti norus, paskutinįjį metų mėnesį grožėdamiesi krintančiomis žvaigždėmis – jie tikrai išsipildys. Juk gruodis – ilgiausios nakties – žiemos saulėgrįžos ir šv. Kalėdų, taigi – stebuklų metas. Ir, kaip yra pasakęs vienas poetas, bent jau savo mintyse, svajonėse, vaizduotėje „(...) užkopkim į aukščiausius kalnus, kad vėjas nusineštų pyktį / Pralėkim vandenynus, jūras, kad bangos nuskandintų kerštą (...)“.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie Mokslas.IT