Žurnale „Nature“ paskelbtame straipsnyje sakoma, kad ankstyvosios Žemės pirmtakės susidūrimas su Marso dydžio objektu įvyko prieš maždaug 4,47 mlrd. metų. Tas susidūrimas į mūsų planetos orbitą išmetė didelį kiekį išsilydžiusios medžiagos, iš kurios galiausiai susiformavo Mėnulis.
Mokslininkai nurodė, kad to įvykio laiką apskaičiavo su 32 mln. metų paklaida.
Pirmykščių planetų susidūrimas ne vien sukūrė natūralų Žemės palydovą, bet ir žymėjo svarbų mūsų planetos plutos formavimosi etapą, kai didelė dalis išsilydžiusių metalų nugrimzdo į smarkiai įkaitusio rutulio centrą.
Žemės atveju, Mėnulio atsiradimą nulėmęs smūgis tapo paskutiniu dideliu planetos didėjimo įvykiu.
Kai kurie ankstesni tyrimai rodė, kad tos protoplanetos galėjo susidurti, nuo Saulės sistemos formavimosi pradžios praėjus vos 30 mln. metų, o kiti tyrėjai kėlė prielaidą, kad tai įvyko daug vėliau – praėjus maždaug 200 mln. metų.
Manoma, kad pačios Saulės sistemos amžius yra 4,567 mlrd. metų. Jį pavyko gana tiksliai nustatyti ištyrus medžiagas ant mūsų planetos nukritusiuose seniausiuose meteorituose.
Manoma, kad pirmykštė Žemė susidarė kažkuriuo metu per pirmuosius 150 mln. Saulės sistemos gyvavimo metų.
Daugelis ankstesnių tyrimų buvo pagrįsti uolienose esančių atomų branduolių radioaktyviojo skilimo matavimais.
Tuo tarpu naujausioje studijoje planetologų grupė iš Prancūzijos, Vokietijos ir JAV sukūrė kompiuterinį modelį, vaizduojantį, kaip dulkės ir dujos susikaupė ankstyvoje Saulės sistemoje, sudarydamos mažytes planetų užuomazgas, vadinamas planetoidais.
Tos užuomazgos didėjo ir virto protoplanetomis, o galiausiai, vykstant didžiulio masto susidūrimams, iš jų susiformavo Žemės grupės planetos – Merkurijus, Venera, Žemė ir Marsas, rodo naujasis modelis.
Kiekvienas toks susidūrimas tęsė vadinamąjį akrecijos – planetos masės kaupimosi – procesą. Žemės atveju, Mėnulio atsiradimą nulėmęs smūgis tapo paskutiniu dideliu planetos didėjimo įvykiu.
Mokslininkai taip pat tyrinėjo Žemės mantijos cheminę sudėtį ir nustatė, kad per minėtą susidūrimą prisidėjusi medžiaga sudaro tik apie 0,5 proc. jos bendros masės.
Jeigu tas susidūrimas būtų įvykęs Saulės sistemos formavimosi pradžioje, Žemė būtų galėjus pritraukti dar daug laisvai skriejančių planetoidų, tačiau vėlesniame etape jų liko mažiau.
Įrodymai byloja, kad Žemės formavimuisi prireikė 95 mln. metų, o „tai patvirtina, kad ji formavosi ilgiausiai iš Saulės sistemos planetų“, sakė vienas iš šios studijos bendraautorių Alessandro Morbidelli.
