Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Miniatiūrinėje galaktikoje pastebėta gigantiška juodoji bedugnė griauna mokslininkų teorijas

Supermasyvi juodoji bedugnė galaktikos centre dailininko požiūriu
NASA nuotr. / Supermasyvi juodoji bedugnė galaktikos centre dailininko požiūriu
Šaltinis: Technologijos.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Ar galėtumėte įsivaizduoti už žmogų 500 kartų mažesnį sutvėrimą? Na, labai apytiksliai imant, tai galėtų būti koks kirstukas ar varlė. O ar įsivaizduotumėte, kad tame už žmogų 500 kartų mažesniame organizme mokslininkai rastų įprastinio dydžio žmogaus širdį? Kaip tik maždaug tokį visas teorijas aukštyn kojomis verčiantį paradoksą astronomai aptiko danguje.

Kokia čia galaktika, jei jos skersmuo – tik 157 šviesmečiai? Ne 157 tūkst., o viso labo 157 šviesmečiai! T. y. 500 kartų mažiau už mūsiškę Paukščių Tako galaktiką. Štai tokioje vos įžiūrimoje nykštukėje padarytas gluminantis atradimas – jos centre tūno gigantiška supermasyvi juodoji bedugnė. Maža to, tyrėjai yra linkę manyti, kad tai – ne kokia nors išimtis, o taisyklė. Tai reiškia, kad visos supermasyvių juodųjų bedugnių formavimosi teorijos gali būti peržiūrėtos.

Toks pagrindas atsirastų, jei astrofizikai atrastų daugiau tokių nykštukinių galaktikų su milžiniškomis juodosiomis skylėmis. Kaip tik to dabar atradimo autoriai ir ėmėsi, užbaigę nykštukinės galaktikos M60-UCD1 analizę ir patvirtinę jos centre tūnant juodąjį monstrą. Miniatiūrinė galaktika yra viena iš maždaug tik 50 kitų astronomams žinomų panašaus mini kalibro galaktikų kaimyniniuose galaktikų spiečiuose.

Žvaigždės M60-UCD1 centre skriejo smarkiai didesniu greičiu už savo seseris, esančias galaktikos paribyje. Toks greitis tokio tipo žvaigždėms galaktikose nėra būdingas.

„Ji – visai kaip adatos dūrio skersmens skylutė bekraščiame dangaus skliaute“, – miniatiūrinę galaktiką M60-UCD1 spaudos konferencijoje apibūdino Jutos universiteto (JAV) astrofizikas Anilas Sethas.

Mokslininkas pasakojo, kad žvilgtelėjęs į šios galaktikos žvaigždžių judėjimo diagramas, sudarytas pagal Havajuose veikiančio antžeminio teleskopo „Gemini North Telescope“ duomenis, suprato, jog nykštukėje vyksta kažkas ypatingo. Žvaigždės M60-UCD1 centre skriejo smarkiai didesniu greičiu už savo seseris, esančias galaktikos paribyje. Toks greitis tokio tipo žvaigždėms galaktikose nėra būdingas.

„Vos pamatęs žvaigždžių judėjimo kartogramą supratau, kad atradome kažką neįprasto“, – įsitikinęs A. Sethas.

M60-UCD1 pagal savo masę yra išskirtinė galaktika. Pernai A. Sethas su kolegomis atrado ir paskelbė, kad ji yra tankiausia kaimyninė galaktika, kurioje žvaigždės susigrūdusios 25 kartus labiau nei mūsiškiame Paukščių Take. Be to, M60-UCD1 yra viena ryškiausių galaktikų iš visų, kurias astronomai yra atradę. Žinoma, tam įtakos turi faktas, jog ši nykštukė yra santykinai arti Žemės – ją nuo mūsų planetos skiria maždaug 54 mln. šviesmečių. Toks pat nuotolis yra iki milžiniškos M 60 galaktikos, aplink kurią ši nykštukė skrieja. Šias galaktikas skiria vos 20 tūkst. šviesmečių.

Iki šiol buvo žinoma, kad supermasyvios juodosios skylės glūdi tik gerokai didesnių galaktikų centruose (tokia slepiasi ir mūsų galaktikos centre). Vis dėlto kaip jos ten atsidūrė, kol kas nėra aišku. O po atradimo M60-UCD1 pasidarė dar neaiškiau.

Reikalas tas, kad miniatiūrinės M60-UCD1 centre tūnančios milžiniškos juodosios skylės masė siekia maždaug 15 proc. visos galaktikos masės. Tai prilygsta 21 mln. saulių. Palyginimui, Paukščių Tako supermasyvioji juodoji bedugnė sudaro mažiau nei 1 proc. visos mūsų galaktikos masės.

Turint omenyje tai, kad astronomai yra atradę labai nedaug tokių ypač mažų galaktikų, kokia yra M60-UCD1, kai kurios bazinės jos savybės glumina. Pavyzdžiui, panašu, kad tokio tipo galaktikų masė yra didesnė nei byloja jų žvaigždžių šviesa.

Kai kurie astronomai spėja, kad taip gali būti dėl to, jog šiose galaktikose yra daugiau masyvių žvaigždžių. Tačiau A. Setho atlikti M60-UCD1 žvaigždžių orbitinio judėjimo matavimai byloja, kad toms žvaigždėms „antsvoris“ visai nebūdingas – jų masė įprasta. Masės perteklių matavimuose, ko gero, nulemia tai, kad galaktikos centre tūno supermasyvi juodoji skylė. Atradimo autoriaus teigimu, panašu, kad taip gali būti ir kitose ypač mažose galaktikose.

„Jose dabar reiktų ieškoti juodųjų skylių, kokių iki šiol ten esant nė nenumanėme“, – teigia astronomas, pripažįstantis, kad jo atradimas daugiau reikšmės įgis tik tada, kai bus atrasta kitų miniatiūrinių galaktikų su milžiniškomis juodosiomis bedugnėmis.

Jo vadovaujama mokslininkų grupė ketina stebėti keletą kitų ypač mažų nykštukinių galaktikų, tačiau tik 7-8 jų yra pakankamai ryškios, kad stebėjimus būtų galima atlikti iš Žemės. A. Setho teigimu, platesnio masto darbams reikėtų tokio kalibro antžeminio teleskopo kaip 30 metrų skersmens „Thirty-Meter Telescope“.

Tyrimo rezultatai publikuoti žurnalo „Nature“ rugsėjo 17 d. numeryje.

Technologijos.lt
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie Mokslas.IT