Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Naujas kandidatas nežemiškai gyvybei – Saturno palydovas Enceladas

Geizeriai Saturno palydove Encelade.
SSI/JPL/ESA/NASA nuotr. / Geizeriai Saturno palydove Encelade.
Šaltinis: Technologijos.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Saturno leduotasis palydovas Enceladas, purškiantis vandenį į kosmosą, pasidarė dar įdomesnis. Nauji gravitacijos duomenys rodo, kad po jo paviršiumi, pietų ašigalyje, plyti Šiaurės Amerikos Aukštutinio ežero dydžio jūra – ir kad šis skystas vanduo tiesiogiai kontaktuoja su mėnulio pluta, kurioje daug maistinių medžiagų. Abu atradimai kursto viltis, kad jūroje esama gyvybės.

Šie rezultatai seka įkandin pernai metų atradimo, kad antrasis leduotasis Jupiterio mėnulis, Europa, taip pat spjaudosi vandens purslais. Abu palydovai yra vieni iš realiausių kandidatų nežemiškos gyvybės Saulės sistemoje paieškose – jei tik galėtų būti surengtos tinkamos misijos.

NASA „Cassini“ zondas, atskriejęs prie Saturno, pirmasis užfiksavostulbinančius geizerius Encelado pietų ašigalyje 2005 m. Čiurkšlės šauna į kosmosą viršgarsiniais greičiais ir maitina vieną iš žymiųjų Saturno žiedų, ir jose yra druskų ir organinių komponentų. Todėl šie palydovai yra patrauklūs tyrinėjimo taikiniai, nes zondui būtų daug paprasčiau skrieti pro juos ir paimti pavyzdžius, nei leistis ant palydovo paviršiaus.

Dauguma astronomų manė, kad čiurkšlės prasiskina kelią per ledo plutos, dengiančios skystą vandenį, plyšius. Bet iki šiol niekas nežinojo, kokio gylio tos jūros yra.

Luciano'as Lessas iš Sapienza universiteto Romoje su kolegomis Žemėje esančiu radaru sekė tris atskirus Cassini'io praskridimus pro Enceladą ir stebėjo, kaip zondą greitino palydovo gravitacija. Tai leido gauti mėnulio vidaus masės pasiskirstymo vaizdą.

Sūrios ledo kruopelės

Komanda taip pat išsiaiškino, kad pietinio pusrutulio gravitacija stipresnė, nei turėtų būti, sprendžiant pagal topografiją. Tai galėtų paaiškinti lokali jūra, glūdinti po 35 kilometrais ledo ir esanti iki 8 km gylio.

Jie išsiaiškino, kad uolinę Encelado šerdį supa ledo pluta. „Anksčiau apie branduolį nežinojome praktiškai nieko, išskyrus tai, kad jis tikriausiai egzistuoja. Dabar žinome, kokio daugmaž dydžio jis yra, ir tai, kad jo tankis stebėtinai mažas, – sako komandos narys Francisas Nimmo'as Iš Kalifornijos universiteto Santa Kruze. – Taip gali būti dėl atvirų įskilimų arba mažo tankio hidratuotų mineralų, tokių, kaip molis. Abi galimybės rodo, kad uolienos lietėsi su vandeniu, leisdamos ištirpti mineralams, ir tai paaiškina sūrias ledo kruopeles, kokias matome besiveržiančias paviršiuje.“

Komanda taip pat išsiaiškino, kad pietinio pusrutulio gravitacija stipresnė, nei turėtų būti, sprendžiant pagal topografiją. Tai galėtų paaiškinti lokali jūra, glūdinti po 35 kilometrais ledo ir esanti iki 8 km gylio. Jame būtų maždaug tiek pat vandens, kiek Šiaurės Amerikos Aukštutiniame ežere.

Vandenyno kontaktas su uolienomis didina tikimybę, kad Encelade yra gyvybės, kadangi iš uolienų galėjo pasklisti tokie gyvybei būtini elementai, kaip kalis, siera ir fosforas.

„Viename iš alternatyvių modelių, čiurkšles kėlė tik mažos vandens kišenės, ir šiame modelyje gyvybei vietos nelabai atsirastų, kadangi ji neturėtų sąlyčio su uolomis, – sako komandos narys Jonathanas Lunine'as iš Cornellio universiteto Ithaca'oje, Niujorke. – Šis gravitacijos žemėlapis, rodantis daug didesnį okeaną, palankesnis kokios nors gyvybės formos egzistavimui Encelado viduje.“

Kryptis – Enceladas?

Jei ten gali būti gyvybės, kada galime nuvykti? "Cassini'" misija baigsis po trijų metų ir tvirtų ateities planų apie grįžimą prie Saturno nėra. Tačiau "Cassini" komandos narė Carolyn'a Porco iš Kosmoso mokslų instituto Boulderyje, Kolorado valstijoje, parašė straipsnį, kuriame pateikiami argumentai pavyzdžių rinkimo misijai iki Encelado ir grįžimui į Žemę. Ji sako, kad nauji rezultatai rodo, kad tokios pastangos atsipirktų: „Kita misija galėtų išsyk imtis gyvybės ar jos prekursorių chemijos ženklų paieškų. Tai didelė pauzė!“

Popaviršinės jūros idėja yra tik paprasčiausia įmanoma gravitacijos duomenų interpretacija, perspėja Williamas McKinnonas iš Washingtono universiteto St Louise, kuris nesusijęs su darbu. Jeigu jūra egzistuoja, kyla klausimas, kiek laiko ji yra skysta ir ar ji gali visiškai užšalti – arba būti išpurkšta. Pirmasis klausimas svarbus, nes gyvybės įsitvirtinimui reikalingas nuolatinis skysto vandens buvimas.

Kalbant apie galimybę jūrai užšalti visiškai, tiesa, kad Enceladas netenka daug šilumos, bet astronomai įtaria, kad tai yra neįprastas epizodas. „Žvelgiame į Enceladą nuostabiu laiku, kai jis labai aktyvus ir jame daug šilumos,“ - sako McKinnonas.

Ar gali tokie fontanai išsekinti jūrą visiškai? Tikriausiai ne. Net jeigu esamu tempu jie tęstųsi ir toliau, mūsų Saulei tapus raudonąja milžine po 6 milijardų metų, mėnulis būtų netekęs tik 30 procentų vandens. „Per 6 milijardus metų gali daug kas nutikti, ir jis gali išsijungti gerokai anksčiau, nors idėja apie viso ledo nusimetimą ir tapimą mažu uolėtu mėnuliu yra miela,“ sako Lunine'as. „Kokie nors ateities ateiviai, besilankantys mūsų sistemoje, galėtų pažvelgti į nuogą uolėtą branduolį to, kas kadaise buvo leduotas mėnulis.“

Technologijos.lt
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie Mokslas.IT