O.Grunewaldas su kolega Régisu Etienne'u prie ugnikalnio praleido visą mėnesį – jį fotografavo ir filmavo. Mėlynai švytinčios lavos srautai atrodo išties neįtikėtinai. Tačiau darbo sąlygos ant ugnikalnio, švelniai tariant, buvo gana žalingos sveikatai – net ir atsižvelgiant į tai, kad vyrai dirbo su dujokaukėmis. Tiesa, sieros kasyklos darbininkai tokiomis sąlygomis ir tarp tų pačių nežemiškai mėlynų ugnelių dirba nuolatos.
„Siera iš Kawah Ijen kraterio kasama jau daugiau kaip 40 metų, – pasakoja O. Grunewaldas. – Kad uždirbtų dvigubai daugiau, kai kurie kalnakasiai darbuojasi ir naktimis, kai elektriniu mėliu švyti ugnikalnio spjaudoma sieros rūgštis. Dieną to nežemiško švytėjimo nematyti. O kyla jis iš Kawah Ijen kraterio gelmių. Mėlynai švytintys įkaitintos skystos sieros srautai šauna net į 5 m aukštį – jie atiteka iš angos, vedančios prie didžiausio planetoje požeminio rūgšties ežero."
Gamtoje tai, kas gražu, neretai būna mirtinai pavojinga.
„Tačiau kalnakasiai čia kvėpuoja labai nuodingais garais, – atkreipia dėmesį O. Grunewaldas. – Juk pro kraterio angas veržiasi 115 laipsnių temperatūros pagal Celsijų įkaitusi skysta siera. Šio gyvojo Žemės kraujo gavyba kainuoja sveikatą. Mėlynoje šviesoje darbininkai kasa sierą, kurios kilogramą parduoda už maždaug 4 eurocentus. Dirbant naktimis, per parą išgaunama tik apie 160-200 kg sieros. Indonezijoje išgaunama siera yra viena gryniausių pasaulyje. Ji naudojama maisto ir chemijos pramonėje.
