Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kaip kiniškas gauruotažnyplis krabas pateko į Kuršių marias?

Kiniškas krabas
Virginijos Valuckienės nuotr. / Kiniškas krabas
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Biologines invazijas tyrinėjantiems mokslininkams tenka atsakyti į begalę iš pažiūros keistų klausimų. Pavyzdžiui, ką senovės vikingai atplukdė į Baltijos jūrą iš Šiaurės Amerikos pakrančių? Atsakymai, neretai rasti iš smalsumo, galiausiai atveda prie rimtų mokslinių darbų, nagrinėjančių biologinės invazijos poveikį gamtai ir žmogui. Tada paaiškėja, kad svetimkraštės augalų ir gyvūnų rūšys domina ne tik biologus, bet ir ekonomistus, technologus ar net politikus.

Klaipėdos universiteto profesorius, habilituotas mokslų daktaras Sergejus Oleninas gimė prie jūros, augo jūrininkų šeimoje. Motina buvo jūrų kartografė. Ką mokslininkei daryti su mažu vaiku, kur jį dėti? Aišku, imti kartu į ekspediciją! Todėl jau šešerių S.Oleninas atsidūrė Kuršių mariose ir stebėjo, kaip imami mėginiai. Ši vaikystės patirtis nulėmė tolesnį gyvenimą.

S.Oleninas suskaičiavo, kad visas ekspedicijas sudėjus į krūvą jūroje jis praleido apie 3,5 metų.  

Daugybė vėžiagyvių gali suformuoti pilką masę ir užkimšti žvejybinius tinklus, sugadinti kitus žūklės įrankius.

Kokiomis aplinkybėmis mokslininkas susidomėjo biologinėmis invazijomis?

Galima sakyti – atsitiktinai. Dar dirbdamas Lietuvos hidrometeorologijos tarnyboje viename iš jūros mėginių tarp  visų jau pažįstamų organizmų biologas pastebėjo ir vieną nematytą. Vėliau paaiškėjo, kad tai – amerikinis šukuotis, atvežtas iš Šiaurės Amerikos pakrantės.

„Blusa“ pridarė tūkstantinių nuostolių

Amerikinis šukuotis, šis iš pažiūros nekaltas, permatomą plastikinį maišą primenantis plaukiojantis „agurkas”, taip įsisuko į ikrus ir į zooplanktoną ir pridarė milžiniškų nuostolių žvejybos verslui Juodojoje ir Kaspijos jūroje.

Lietuvoje svetimkraščių rūšių problema dar nėra tokia opi. Tačiau kenkėjų, keliančių rūpesčių žvejams, yra ir mūsų vandenyse. Baltijos jūroje jau gyvena apie 120 iš svetur – Šiaurės Amerikos, Kaspijos, Juodosios jūros, net Naujosios Zelandijos – atklydusių rūšių, iš kurių plika akimi bene lengviausia pastebėti šakotaūsį vėžiagyvį, dar vadinamą vandens blusa.

Virginijos Valuckienės nuotr./Sergejus Oleninas
Virginijos Valuckienės nuotr./Sergejus Oleninas

„1999 metais atlikome tyrimą ir skaičiavome, kokių nuostolių ši rūšis padarė vietos žvejams.  Daugybė vėžiagyvių gali suformuoti pilką masę ir užkimšti žvejybinius tinklus, sugadinti kitus žūklės įrankius. Mūsų apskaičiavimais, per metus buvo padaryta maždaug 20 tūkst. litų žala. Atrodo, ne tokie ir dideli pinigai? Tačiau mažai bendrovei – tai jau rimtas nuostolis. Užuot pirkusi licenzijas, ji turi valyti tinklus“, – kalbėjo S.Oleninas.  

Kaip svetimos rūšys pasiekia kitus kraštus?

Europoje žinoma apie 11 tūkst. svetimkraščių rūšių, Lietuvoje jų – apie tūkstantis. „Bet kokia biologinė invazija yra eksperimentas gamtoje – planuotas arba neplanuotas. Susidomėjimas svetimkraščių problema nėra vien akademinis: politikai, ekonomistai, aplinkosaugininkai suka galvas dėl milžiniškų nuostolių“, – atkreipė dėmesį mokslininkas.

Susidomėjimas svetimkraščių problema nėra vien akademinis: politikai, ekonomistai, aplinkosaugininkai suka galvas dėl milžiniškų nuostolių.

Europoje kasmet prarandama apie 12 mlrd. eurų vien dėl to, kad atvežtinės rūšys daro reikšmingą įtaką gamtai, o drauge ir ekonomikai.

Biologinė tarša – tai neigiamas svetimkraščių biologinių invazijų poveikis aplinkai. Kaip svetimos rūšys pasiekia kitus kraštus?

Atsakymas paprastas: padidėjus žmonių ir prekių mobilumui, smarkiai išauga ir tikimybė, kad viena ar kita rūšis bus netyčia pernešta į jai visiškai naują aplinką.

Svetimkraščius į savo šalį dažniausiai atsiveža žmogus. Taip vieną dieną kiniškas gauruotažnyplis krabas, amžių amžius ramiai ir laimingai gyvenęs Kinijos upių žiotyse, atsidūrė Lietuvoje – Nemuno upės žiotyse.  

Laivai – milžiniški plaukiantys akvariumai

S.Oleninas papasakoja mokslinę legendą apie tai, kaip Baltijos jūroje atsirado baltoji kriauklė, kilusi iš Šiaurės Amerikos.

Japonijos pasieniečių laivas greta vienos iš ginčijamų salų
 

„Manoma, kad ši rūšis buvo atvežta jau po K.Kolumbo. Danų mokslininkai išanalizavo seniausias  Danijos pakrantės kriaukles ir nustatė, kad baltoji kriauklė Baltijos jūroje atsirado XII–XIII amžiuje.

Kas tais laikas iš europiečių lankėsi Amerikoje? Tik vikingai. Laivų stabilumui palaikyti jie naudojo akmens balastus: pakrantėje  rinkdavo akmenis, sukraudavo juos į denį ir atplaukę į vietą juos išmesdavo į krantą. Tai – tik hipotezė, nes rimtesnių mokslinių įrodymų tam nėra“, – šypsojosi S.Oleninas.  

Šiuolaikiniai laivai stabilumui išlaikyti naudoja žymiai efektyvesnį invazinių rūšių pernešėją – vandenį.

Tai – milžiniški plaukiantys akvariumai. Sąlygos išgyventi tuose akvariumuose labai palankios.

„Tai – milžiniški plaukiantys akvariumai. Sąlygos išgyventi tuose akvariumuose labai palankios. Pavyzdžiui, Bostono uoste laivas pumpuoja vandens balastą su visu planktonu, su mažomis žuvytėmis. Atplaukęs į Klaipėdą jis čia tą vandenį su viskuo ir išleidžia“, – pasakoja biologas.

Įvairios biologinės rūšys gali atvyksti ir apaugose ant laivo korpuso. Kai naujoje aplinkoje nėra plėšrūnų ir konkurentų, niekas negali sustabdyti svetimkraščių plitimo.

Kone prieš 200 metų anglų gamtininkas ir keliautojas, sukūręs evoliucinę gyvųjų organizmų natūralios atrankos teoriją, Charlesas Darwinas rašė: „Mes galime tik įsivaizduoti, kokią sumaištį gali sukelti kiekvieno naujo padaro įsiveržimas į šalį, kol vietiniai gyventojai prisitaikys prie ateivio sugebėjimų ir galios.“

Teko stabdyti atomines jėgaines

Zebrinės kriauklės, Lietuvos priekrantėse atsiradusios prieš 200 metų, didžiuosiuose Šiaurės Amerikos ežeruose aptiktos tik XX amžiaus devintajame dešimtmetyje. Į šalį jos irgi atplukdytos su balastiniais vandenimis.

Bilas Clintonas
Bilas Clintonas

„Rūšis pastebėta tada, kai amerikiečiai buvo priversti stabdyti atomines jėgaines dėl to, kad aušinimo sistema buvo užkimšta tomis kriauklėmis. Jos surado puikią terpę gyventi: pastovus vandens tekėjimas, maisto daug, šilta. Tada buvo išleista garsioji direktyva, pasirašyta tuomečio JAV prezidento Billo Clintono, kuri labai griežtai reguliuoja invazinių rūšių valdymą“, – kalbėjo S.Oleninas.  

Rūšis pastebėta tada, kai amerikiečiai buvo priversti stabdyti atomines jėgaines dėl to, kad aušinimo sistema buvo užkimšta tomis kriauklėmis.

Europoje yra priimtas komunikatas – invazinių rūšių kontrolės strategija. Tai rodo, kad biologinių invazijų problema jau išsiveržė iš biologijos rėmų. Ją sprendžia ekologai, politikai, ekonomistai, teisininkai, technologijų kūrėjai ir t.t.

Invazines rūšis Baltijos jūroje tiriantis mokslininkas S.Oleninas yra įvertintas kaip daugiausiai pastaruoju metu pasiekęs biologas, o jo publikacijos labai dažnai cituojamos užsienio mokslo žurnaluose.

Lietuvos mokslų akademijoje prof. habil. dr. S.Oleninas, pristatydamas savo darbų ciklą „Vandens biologinių invazijų fundamentiniai ir taikomieji tyrimai (1998–2012)“ pretenduoja į 2013 metų Lietuvos mokslo premiją.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Mokslas.IT