Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ateityje technikos nebemesime į šiukšliadėžes – dėl technologijų daiktai pasitaisys patys

LG „G Flex“ išmaniojo telefono lankstus ekranas
AFP/„Scanpix“ nuotr. / LG „G Flex“ išmaniojo telefono lankstus ekranas
Šaltinis: Technologijos.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Nuo savaime pasitaisančių telefonų iki besvorių skaitmeninių turtų, ateitis žada mums galimybę džiaugtis savo nuosavybe be dabartinių trūkumų.

Visi turi sau brangių daiktų. Renkame juos ir tuo pat metu nerimaujame dėl didėjančios netvarkos ir išmetamų daiktų globalinio poveikio. Bet gal technologija gali pasiūlyti nevienareikšmių santykių palengvinimo būdų?

Pasitaisančios medžiagos vieną dieną gali užtikrinti mūsų drabužiuose ir kituose kasdieniuose daiktuose įdiegtų elektronikos prietaisų ilgaamžiškumą, sako Ch. Wang.

Daiktų gyvavimo laiko pratęsimas galėtų padėti sumažinti kaltę dėl išmetamų prietaisų. Kai olandų dizainerio Dave'o Hakkenso kamera nustojo veikti, jis norėjo ją pataisyti. Juk susidėvėjo tik viena jos dalis – linzės motoras. Bet gamintojas pasakė, kad jis negali būti pakeistas. „Iš esmės jie liepė man įsigyti naują kamerą, – sako jis. – Taip jau yra su elektronika. Nusiperkame ją ir jei sugenda viena maža dalis, metame lauk visą prietaisą.“

Tai įkvėpė D. Hakkensą sukurti „Phonebloks“ – mobilųjį telefoną, kurio komponentus galima lengvai pakeisti ar išimti taisymui. Viskas, nuo ekrano iki kameros ir procesoriaus ,buvo sukurta kaip individualūs moduliai.

Kai jo internetinė peticija, kuria siekta sudominti visuomenę šiuo dizainu, sulaukė šimtų tūkstančių interneto naudotojų paramos, D. Hakkensas suprato pajudinęs kažką svarbaus. Ir išties telefonų milžinas „Motorola“ greitai atskleidė kuriantys panašią koncepciją.

Kitas būdas pratęsi daiktų gyvenimą yra naudoti „pasigydančias“ medžiagas. Tokios polimerų dangos, kokios dengia naująjį LG telefoną „G Flex“, pamažu gali pataisyti nedidelius paviršiaus įbrėžimus.

Bet galima ištaisyti ne tik išorinius įbrėžimus. Chao Wang su kolegomis iš Stanfordo universiteto Kalifornijoje panaudojo pasitaisančius polimerus įkraunamų baterijų tarnavimo laikui prailginti. Jose yra silicio anodai, bet silicis palaipsniui ỹra, kaskart įkraunant bateriją. Siekdami išlaikyti silicio fragmentus, kad nedingtų elektros kontaktas, padengė jį polimeru, kuris veikia kaip save pataisantis laikiklis.

Pasitaisančios medžiagos vieną dieną gali užtikrinti mūsų drabužiuose ir kituose kasdieniuose daiktuose įdiegtų elektronikos prietaisų ilgaamžiškumą, sako Ch. Wang.

Pagal pageidavimą spausdinami 3D objektai taip pat yra naujas būdas gauti daiktus ir, panašiai, kaip modulinių išmaniųjų telefonų atveju, leis namuose gauti ir pakeisti dalis – taip pratęsiant produktų gyvavimo laiką ir dar sumažinant pristatymo keliamą poveikį aplinkai.

Žinoma, technologija ir kitaip keičia mūsų santykį su daiktais. Jau aišku, kad skaitmeninės medijos paplitimas sukėlė didelį poslinkį – kai kuriais atvejais labiau atsirenkame, kokius fizinius objektus nešamės į savo namus.

„iTunes“ eroje gali stebinti žinia, kad vinilinių plokštelių pardavimai, remiantis naujausiais Britanijos fonografijos pramonės duomenimis, dabar didžiausi per 15 metų. Bet auga ir skaitmeninės muzikos pardavimai. Panašu, šie du formatai patrauklūs žmonėms būtent dėl to, kad atitinka skirtingus kontekstus. Galima klausytis Davido Bowie'io savo „iPode“ bėgiojant lauke ir sukti plokštelę ilsintis namuose. Perkant fizinį objektą, jis dažnai įsigyjamas, turint galvoje, kaip jo bus klausomasi.

„iTunes“ eroje gali stebinti žinia, kad vinilinių plokštelių pardavimai, remiantis naujausiais Britanijos fonografijos pramonės duomenimis, dabar didžiausi per 15 metų.

Panašus fenomenas vyksta su knygomis. Knygų minkštais viršeliais pardavimai gal ir nusmuko, bet 2013 m. Amerikos leidėjų asociacija pranešė, kad knygų kietais viršeliais pardavimai išaugo 10 procentų, tai yra, dvigubai daugiau, nei išaugo elektroninių knygų pardavimai. Panašu, abiejų formatų egzistavimas reiškia, kad žmonės gali kruopščiau atsirinkti, kurias knygas dėti į lentynas namuose.

Kai kas mano, kad skaitmeninis pasaulis siūlo galimybę žengti dar vieną žingsnį ir visiškai atsisakyti daiktų fizinio įsikūnijimo. Bet netgi šio judėjimo šalininkai pažymi, kad nors skaitmeninį turtą tvarkyti lengviau, nei fizinį, jie vis vien naudoja išteklius ir reikalauja kruopštaus valdymo ir organizavimo.

Tiesą sakant, kaip žmones gali įtraukti fiziniai daiktai, greitai gali apimti ir skaitmenines kolekcijas. „Dabar kaupimas apibūdinamas fizine netvarka, bet, žinoma, galima turėti ir skaitmeninių failų chaosą bei praleisti be galo daug laiko renkant naujus, kurie tada pasimeta „krūvoje“, – sako Gailas Steketee, tyrinėjantis kompulsinį kaupimą Bostono universitete.

Nuosavybė pabaiga

Vieną šios problemos sprendimo būdą jau iššniukštinėjo muzikos, kino ir videožaidimų pramonė: turinio transliavimas. 2013 metais muzikos transliavimas pagal pareikalavimą JAV išaugo 100 procentų. Tuo tarpu skaitmeninės muzikos pardavimai sumažėjo 6 procentais.

Skaitmeninis pasaulis siūlo ir geresnius savo daiktų tvarkymo fiziniame pasaulyje būdus, ypač nuolatiniu „dalinimosi ekonomijos“ augimu. Pernai paskelbtame „The People Who Share“ rėmimo grupės pranešime pažymima, kad dėl plataus internetinių paslaugų spektro, 33 milijonai britų dalinosi maistu, pavežimais iki darbo arba įsigijo ir pardavė naudotas prekes. Be to, tokie miestai, kaip Amsterdamas atnaujino teisinį reguliavimą, skatindamas internetines paslaugas, leidžiančias gyventojams išnuomoti savo būstus keliautojams. Populiariausia paslauga, „Airbnb“, nuo savo įkūrimo prieš penketą metų, aptarnavo jau daugiau, nei 9 milijonus žmonių.

Bet ar dalinimasis savo daiktais – ar netgi 3D spausdinimo instrukcijomis – sumažins asmeninį ryšį su nuosavybe? Pasak Andy'io Hudson-Smitho iš „ULC Bartlett“ pažangios erdvinės analizės centro, – ne. Jo teigimu, fizinio pasaulio persipynimas su skaitmeniniu leidžia dalintis daiktu ir tuo pat metu jausti su juo stipresnį emocinį ryšį.

2012 m. jis su komanda išdėstė QR kodus ant panaudotų daiktų labdaros parduotuvėje Oxfame. Kai žmonės nuskenuodavo kodą, jie gaudavo informaciją apie objekto istoriją. Projektas „Shelflifene“ tik pagerino pardavimą parduotuvėje.

O Hudson-Smithas buvo paskatintas įsigyti „lipnų laimę nešantį meškiuką“, kai suprato, kad tai sėkmės amuletas mergaitei, išlaikiusiai mokyklos egzaminus. „Jis buvo lipnus ir siaubingas, – prisimena jis, – bet nusipirkau jį, nes suteikė tą stiprų emocinį ryšį ir tiesiog negalėjau padėti jo atgal į lentyną. Dabar jis sėdi ant mano darbo stalo kaip stiprus argumentas.“ Jis tiki, kad tokia technologija gali išsyk pasitarnauti dalijimosi ekonomikai ir naudotų daiktų prekybai.

Danieliui Milleriui, antropologui ir materialiosios kultūros ekspertui iš UCL, skaitmeninis pasaulis paprasčiausiai paryškina mūsų ryšius su mūsų objektais. „Objektai visada kalba apie ryšius, tiek socialinius, tiek geografinius. Už tai juos ir vertiname, – sako jis. – Pavyzdžiui, ornamentai mūsų namuose dažnai parodo, kur esame lankęsi kaip turistai arba žymi žmones, su kuriais turime artimą ryšį.“

Skirtumas tas, kad mūsų susietoji nuosavybė gali būti įrašyti atsiminimus ir asmeninius ryšius, kad nereikėtų mums. Bet nors objektai su skaitmeniniais atsiminimais gali palengvinti kitiems žmonėms supratimą, ką šis daiktas mums reiškia, D. Milleris įtaria, kad taip bus papasakojama tik dalis istorijos. „Mes nebūtinai priimame objektus, kurie siūlo atlikti emocinį darbą už mus, nes jo darymas naudingas mums patiems,“, –  pastebi jis. Juk daiktai, kurie rūpi išties, yra tie, su kuriais sieja emocinis ryšys. Tai materialių daiktų nematerialioji pusė, kuri, įdomu, galų gale reiškia daugiausiai.

Technologijos.lt
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie Mokslas.IT