Tokią mintį jis išsakė atsakydamas į Vilniuje vykstančio renginio dalyvio klausimą. „Tai yra cenzūros pradžia. Tačiau taip elgiasi ne vien ši kompanija. Be „Google“, yra „Facebook“ ir kitos korporacijos, kurios kažkodėl yra įsikūrusios JAV ir laikosi tos šalies įstatymų. Jos saugo jūsų informaciją ir elgiasi su ja kaip nori. Mes su tuo smarkiai kovojame. Būkite atsargesni keldami informaciją į internetą, ypač tuos tinklalapius, kurie priklauso didžiosioms korporacijoms. Atiduodami informaciją jūs prarandate jos kontrolę“, – sakė P.Sunde.
Primename, kad anksčiau šįmet „Google“ pašalino „torrent“, „bittorrent“, „rapidshare“ ir kt. su piratavimu siejamus žodžius iš automatinio pasiūlymo funkcijos. Kitaip tariant, vedant paieškos raktažodį „Google“ nebepasiūlo frazės pabaigos su šiais žodžiais, net jei šios paieškos yra itin populiarios.
Peikė korporacijas
Savo pranešime P.Sunde internete veikiančioms korporacijoms skyrė itin daug dėmesio, kaltindamas jas siekiant „kontroliuoti žmones“.
„Jei aš būčiau sumokėjęs už kiekvieną dainą, kurią atsisiunčiau, dabar visiškai neturėčiau pinigų. Jei žmogus nori užpildyti savo „iPod“ grotuvo atmintį muzikos failais, tai jam kainuotų milžiniškus pinigus. Galbūt net daugiau, nei nusipirkti namą“, – teigė jis.
Aš geriau valgyčiau kas antrą dieną ir remčiau kultūrą, o ne valgyčiau kasdien.P.Sunde pateikė kelis pavyzdžius, kaip vystantis technologijoms korporacijos būgštavo, jog praras pirkėjus, tačiau įvykdavo atvirkščiai.
„Atsiradus radijui kūrėjai galvojo, kad niekas nebepirks jų muzikos, o tik klausysis jos nemokamai per radiją. Tačiau nutiko atvirkščiai – radijas paskatino muzikos pardavimus ir paaiškėjo, kad radijas buvo geriausias dalykas, kada nors nutikęs muzikos industrijai. Tada atsirado kasetiniai muzikos grotuvai. Ir vėl kūrėjai bijojo, kad žmonės perrašinės muziką iš radijo. Bet kasetės tapo pigesniu ir paprastesniu būdu klausytis muzikos. Vėliau buvo sukurti kompaktiniai diskai, po jų – internetas ir „mp3“, o korporacijos rado naujų būdų priekaištauti inovacijoms. Ką aš noriu pasakyti, tai industrijos visada labai bijo naujovių, nes gali netekti pelno“, – kalbėjo jis.
Internetas leido žmonėms patiems spręsti, kas yra gera muzika, ko jie nori klausytis ir už ką nori mokėti pinigus. Jis leido atsikratyti „reguliatorių“, kurie „įsiūlytų“ muzikos skonį, spausdintų CD ir juos bruktų vartotojams. „Žmonės visada kopijuodavo ir kopijuos, tai yra įgimta. Tai, kas vyksta su internetu, nėra revoliucija. (...) Viskas vyksta mažais žingsneliais – mes vis kažką patobuliname, tačiau tai nėra revoliucija. Tai evoliucija“, – teigė pranešėjas.
Susimokėti už turinį problematiška
Jo nuomone, problema yra ne tai, kad žmonės nenori mokėti už turinį internete, o tai, kad jie negali už jį susimokėti taip pat paprastai, kaip turinį surasti. Čia jis pasinaudojo proga ir trumpai pristatė savo sukurtą „mikro-mokėjimų“ svetainę Flattr.com, leidžiančią kiekvienam interneto naršytojui kas mėnesį skirti nedidelę dalį savo pinigų kūrėjams. „Pinigus galima skirti bet kam – nebūtinai muzikantui ar kino kūrėjui, galima jų skirti ir tinklaraštininkui. Keli tinklaraščių autoriai iš Flattr.com sugeba kas mėnesį užsidirbti ne vieną tūkstantį eurų ir jau iš to gyvena, nors sistema dar tik neseniai buvo paleista ir praktiškai nebuvo reklamuojama“, – sakė P.Sunde.
Tiesa, bent kol kas Flattr.com nebus integruotas į svetainę „The Pirate Bay“. P.Sunde šiuo metu teigia neturįs nieko bendro su šia svetaine, kurią su keliais draugais įkūrė prieš pora metų.
Iš auditorijos sulaukęs klausimo, kur jis „dėtų brūkšnį“ sprendžiant, kokią informaciją kelti į internetą, o kokią – ne, P.Sunde teigė, jog turi būti leidžiama dalintis visa informacija, kuri nepažeidžia įstatymų.
„Kalbant apie „The Pirate Bay“, mes leidome dalintis ta informacija, kuri yra legali Švedijoje. Tarkime, vaikų pornografija yra nelegali. Todėl jei kažkas įkeltų tokio pobūdžio medžiagą, mes matytume jo IP adresą ir būtų galima nustatyti, kas jį įkėlė. Ši problema išsisprendė pati – žmonės yra sąmoningi ir patys tuo pasirūpina. Aš pasitikiu žmonėmis. Aš manau, kad galima sukurti normalią visuomenę internete be didesnių teisinių reguliavimų“, – sakė „Login 2011“ pranešėjas.
Kitas renginio dalyvis bandė lyginti fizinį turinį su skaitmeniniu, klausdamas, kaip P.Sunde reaguotų, jei kažkas iš jo atimtų maistą ir perduotų benamiui. „Jei atiduotum benamiui, tikrai nesupykčiau. Bet tai yra apčiuopiami daiktai. Neapčiuopiamų daiktų, tarkime skaitmeninio turinio, kopijavimas yra paprastesnis ir praktiškai nieko nekainuoja. Todėl jų kaina yra nulinė. Kalbant apie muziką, knygas ir kitą skaitmeninį turinį, reikia rasti alternatyvų būdą sumokėti autoriams. Korporacijos šiuo metu uždirba daugiau nei bet kada, bet jos visada nori daugiau, joms visada trūksta pinigų. Tačiau ne jos, o mes turime nuspręsti, kiek skirti turinio kūrėjams, o kiek – korporacijoms. Ne jos turi už mus nuspręsti“, – pareiškė jis.
Renginio dalyviui bandant paaiškinti, kad muzika nėra toks dalykas, be kurio jis negalėtų išgyventi, kaip, tarkime, maistas, P.Sunde atsakė: „Aš geriau valgyčiau kas antrą dieną ir remčiau kultūrą, o ne valgyčiau kasdien.“
