Eimso tyrimų centre dirbantis A.Globusas daug metų su kosminio teleskopo „Hubble“ projektu, tobulino Tarptautinę kosminę stotį (TKS), prisidėjo prie daugkartinio naudojimo erdvėlaivių „Space Shuttle“ kūrimo ir dalyvavo aibėje kitų kosminių projektų.
Tačiau prieš kelis dešimtmečius jo dėmesį pavergė orbitinio būsto galimybė. Nauja interesų sritis paskatino išradėją organizuoti kasmetinį kūrybinį konkursą „Space Settlement Contest“, kuriame dalyvauja savo orbitinių miestų ir kolonijų idėjas pristatantys studentai.
Jei artimiausiais šimtmečiais žmonijos nenualins globalinės nelaimės, būčiau labai nustebęs, jei orbitinių miestų tada vis dar neturėtume.
A.Globusas dabar yra prisiekęs kosminės erdvės apgyvendinimo entuziastas ir šalininkas. Jis tiki, kad orbitiniai miestai virš Žemės atmosferos pradės kilti labai netolimoje ateityje.
„Ar kosmosą bus pradėta apgyvendinti? – Sunku pasakyti. Ar tai iš principo įgyvendinama? Be jokios abejonės, taip, – įsitikinęs A.Globusas. – Jei mes, žmonės, nuspręstume to imtis, įgyvendinti projektą tikrai sugebėtume. Turime pakankamai mokslinių gebėjimų, finansinių galimybių – dėl to nė klausimų nekyla. Mes tai sugebėtume. Jei artimiausiais šimtmečiais žmonijos nenualins globalinės nelaimės, būčiau labai nustebęs, jei orbitinių miestų tada vis dar neturėtume.“
„Pirmuosius kosminius būstus galėtume turėti jau po kelių dešimtmečių – tikrai mažiau nei po šimto metų, – pasakoja inžinierius, palaikantis ne tik Žemės orbitos, bet ir kitų Saulės sistemos kūnų, pvz., Marso, kolonizavimą ir teraformavimą. Kalbant apie Žemės orbitos kolonizavimą, tai galėtų būti orbitiniai miestai ar didmiesčiai – jie būtų galimybė plėsti žmonijos teritoriją ir pirmasis etapas mėginant gyventi ne tik Žemėje.“
„Orbitiniuose miestuose būtų galima gyventi, auginti vaikus, su giminėmis ir draugais švęsti Kalėdas ar Velykas, per atostogas apsilankyti Žemėje, – įsivaizduoja A.Globusas. – Orbitiniuose miestuose viskas vyktų kaip įprastuose antžeminiuose miestuose. Rūšims grėsmė kartais iškyla dėl ribotos gyvenamosios teritorijos. Žmonija gimė Rytų Afrikoje, o dabar gyvena beveik visuose žemynuose – net Antarktidoje. Tiesa, tai pasiekta ne taip seniai ir vyksta dar gana trumpą laiką. Mokame gyventi sniege, džiunglėse, dykumose, savanose, miškuose, kalnuose. Žmonės po pasaulį paplitę labiau nei galėtume įsivaizduoti. Kitas žingsnis – kosmosas.“
Orbitiniuose miestuose būtų galima gyventi, auginti vaikus, su giminėmis ir draugais švęsti Kalėdas ar Velykas, per atostogas apsilankyti Žemėje.
Kaip atrodytų pirmasis kosminis būstas? Daugelio fantastinių iliustracijų autoriai orbitinį būstą piešia kaip cilindro formos objektą, kuris sukasi aplink savo ašį. Toks sukimasis sukuria dirbtinę gravitaciją, todėl kosminiuose pastatuose galima judėti visai taip pat, kaip ir Žemėje.
„Tai reiškia, kad orbitiniai vaikai užaugtų tokių pat stiprių kaulų ir raumenų, – aiškina A.Globusas. – Net jei jie didžiąją gyvenimo dalį praleistų orbitoje, nusileidę Žemėn jokių traukos nepatogumų nepatirtų. Tiesa, besisukančio cilindrinio pastato centre gravitacijos nebūtų – ten vyrautų nesvarumas. Šią aplinkybę galėtume panaudoti rekreacijai ar kuriant filmus.“
„Visose kitose orbitinės stoties erdvėse būtų galima auginti agrarines kultūras, o tokio orbitinio mazgo išorė iš dalies turėtų būti padengta saulės kolektoriais. Vis dėlto tenka pripažinti, kad orbitiniai projektai atsieitų labai nepigiai ir dabar jie būtų sunkiai įmanomi. Jei paklaustumėte, kiek tai kainuotų, atsakyčiau: tiek sau leisti negalima – juokiasi NASA ekspertas. Ir priduria: – Yra viena reali ir įgyvendinama aplinkybė – žmonės turėtų liautis žudę vieni kitus, o visą laiką, žinias ir pinigus skirti kosmoso kolonizavimui.“
Tačiau orbitinės civilizacijos idėjos šalininkas įsitikinęs, kad orbitinius miestus pradėti statyti dabar būtų prastas sumanymas – technologijos ir infrastruktūra kol kas nėra pakankama. Progreso kelyje mums trūksta dar kelių žingsnių – kolonizuoti kosmosą galėsime pradėti tik tada, kai juos žengsime.
Vienas tokių žingsnių – kosmoso turizmas. Keletas bendrovių („Boeing“, „SpaceX“) kuria pilotuojamus erdvėlaivius, kitos bendrovės („Bigelow Aerospace“) projektuoja orbitinių viešbučių statinius, planuoja jų statybas. Nors šie orbitiniai projektai nebūtų tokie dideli, kokius įsivaizduoja A. Globusas, vis tik jos paskatintų žmones į kosmosą keliauti ne vien mokslo tikslais.
Kosmoso olimpiada
A.Globuso teigimu, orbitoje būtų galima rengti „Kosminę olimpiadą“, kurioje sportininkai rungtųsi visai kitokiomis aplinkybėmis – nesvarumo būklės.
A.Globuso teigimu, orbitoje būtų galima rengti „Kosminę olimpiadą“, kurioje sportininkai rungtųsi visai kitokiomis aplinkybėmis – nesvarumo būklės.
„Tai būtų visai naujos sporto šakos – juk kol kas niekas nežino ir nėra bandęs rungtyniauti nesvarumo būklės. Tai galėtų būti nepaprastai įdomu, – intriguoja inžinierius. – Manau, per artimiausius du, tris dešimtmečius orbitoje turėsime keletą mažų kosminių viešbučių, kuriuose žmonės lankysis reguliariai. Tada galbūt kas nors pastebės, kad sulaukus vyresnio amžiaus ar nusilpus, patogiau gyventi kosminiame viešbutyje, kur nėra gravitacijos gniaužtų. Ten nereikės nė vežimėlių, nė ramentų ar vaikštynių.“
„Jau įsivaizduoju, kad ateityje orbitoje pirmiausia bus statoma kažkas panašaus į pensionatus. Sutinku, pabuvus tokiame kelerius metus grįžti į Žemę būtų nebeįmanoma. Bet jei Žemėje jūsų laukia 15 metų perspektyva neįgaliojo vežimėlyje, visai gali būti, kad jūs pamėgintumėte orbitinio nesvarumo teikiamus privalumus. Kai bus žengtas toks žingsnis ir žmonės orbitoje pradės gyventi nuolat, ateis metas žengti kitą žingsnį – statyti didesnius orbitinius centrus. Ir visa tai – ne šimtmečių, o artimiausių dešimtmečių klausimas.“
Orbita – ne riba
Gyvenimas kosmose neturėtų apsiriboti orbitiniais miestais. A.Globuso teigimu, pastačius pirmą didelę orbitinę koloniją, būtų galima pradėti eksploatuoti ir kitas Saulės sistemos vietas – asteroidus, gretimas planetas ir jų palydovus.
„Nesunkiai įsivaizduoju, kad po kelių šimtmečių žmonija jau turės pirmąją koloniją, kuri sudarys sistemą su asteroidu.
„Nesunkiai įsivaizduoju, kad po kelių šimtmečių žmonija jau turės pirmąją koloniją, kuri sudarys sistemą su asteroidu, – pasakoja A.Globusas. – O rimtam Saulės sistemos apgyvendinimui reikės bent tūkstantmečio. Gal daugiau. Kai apgyvendinsime visą Saulės sistemą, ne kažin kas galėtų žmoniją sustabdyti apgyvendinant kaimynines Paukščių Tako erdves.“
„Įsivaizduokite, kad orbitiniuose miestuose gyvenate jau 10 tūkst. metų, – siūlo entuziastas. – Juose bus jau šimtai tūkstančių ar net milijonai gyventojų. Jei žmonės nuspręs keliauti į Kentauro Alfą, nors ta kelionė truks šimtą ar kitą metų, tai nebebus kliūtis – juk, šiaip ar taip, orbitiniai žmonės kosmose bus praleidę jau ne vieną tūkstantį metų. O šiaip, nejau toks didelis skirtumas būtų, aplink ką suktųsi jūsų orbitinis miestas – aplink Saulę ar aplink Kentauro Alfą?“
