Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ritualinės žmogžudystės mitas – pasmerktas, išaiškintas, bet vis dar gajus

Krikščionių vaiko ritualinė žmogžudystė, 1493. Autorius Hartmann Schedel (1440-1514). Nuremberg Chronical (Schedel'sche Weltchronik), puslapis CCLIIIIv. Šaltinis Beloit College CC BY
Krikščionių vaiko ritualinė žmogžudystė, 1493. Autorius Hartmann Schedel (1440–1514). Nuremberg Chronical (Schedel'sche Weltchronik), puslapis CCLIIIIv. Šaltinis Beloit College CC BY
Šaltinis: VU.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Vilniaus universitete viešėjęs Vašingtono universiteto Sent Luise profesorius Hillelis J. Kievalis Istorijos fakulteto studentams skaitė paskaitas apie Europoje ir pasaulyje plačiai paplitusį ritualinės žmogžudystės mitą. Pastaruoju metu profesorius tyrinėja šio mito genezę ir visuomenės požiūrį į jį.

Prof. Hillelis J. Kievalas studijavo ir daktaro disertaciją apgynė Harvardo universitete. Pirmųjų profesoriaus tyrimų, skirtų Rytų Europos žydų istorijai, objektas buvo XIX–XX a. pr. Čekijos žydų istorijos problemos.

Kas tos ritualinės žmogžudystės? Kaip ir kodėl atsirado toks mitas? Kokie jo atgarsiai Lietuvoje? Apie visa tai – pokalbyje su profesoriumi Hilleliu J. Kievaliu.

E. Kurausko nuotrauka/Vašingtono universiteto Sent Luiso profesorius Hillelis J. Kievalis sako, kad nuo 1880-ųjų iki Pirmojo pasaulinio karo Europos valstybėse vyko net penki labai garsūs ritualinių žmogžudysčių teismo procesai, kurių metu buvo kaltinami žydai.
E. Kurausko nuotrauka/Vašingtono universiteto Sent Luiso profesorius Hillelis J. Kievalis sako, kad nuo 1880-ųjų iki Pirmojo pasaulinio karo Europos valstybėse vyko net penki labai garsūs ritualinių žmogžudysčių teismo procesai, kurių metu buvo kaltinami žydai.

– Kaip susidomėjote ritualinėmis žmogžudystėmis? Kaip tokia tema atsirado Jūsų tyrimų lauke?

– Ši tema susijusi su ankstesniais mano tyrimais. Baigęs studijas, tyrinėjau žydų kultūrą ir visuomenės gyvenimą Čekijos žemėse Bohemijoje ir Moravijoje. Mane labiausiai domino, kaip pasikeitė žydų kultūra ir identitetas atsiradus nacionaliniams judėjimams, kaip žydai pamažu atsiskyrė nuo vokiškojo identiteto, kalbos ir kultūros, kuri jų dalis, ypač kilusiųjų iš kaimų, identifikavosi su čekų kalba ir kultūra. Tuo metu prasidėjo ir žydų nacionalinis judėjimas – sionizmas.

Jis buvo siejamas su Prahos intelektualais. Šiame kontekste susidūriau su tuo metu labai plačiai nuskambėjusia nužudymo byla: vienas vyras buvo apkaltintas ritualine žmogžudyste – devyniolikmetės čekės iš mažo Polnos miestelio pagrobimu ir nužudymu. Tai buvo čekiška Alfredo Dreyfuso bylos versija, nutikusi labai panašiu metu – 1899–1900 m. Ši byla plačiai nuskambėjo ir suskaldė šalį. Byla išgarsino čekų politinį veikėją, žydo gynėją Tomą Masaryką, vėliau tapusį pirmuoju nepriklausomos Čekoslovakijos prezidentu. Deja, menamas žudikas buvo nuteistas, net po antrojo proceso jį pripažino kaltu. Tik vėliau imperatorius suteikė laisvę. Gal, tiksliau, jis buvo išteisintas.

– Kaip tokie dalykai galėjo vykti išsivysčiusiose šalyse? Iš kur toks mitas atsirado?

– Europoje viduramžiais atsirado kaltinimų, kad žydai periodiškai grobia krikščionių vaikus ir kad tai yra tradicinis religinis ritualas. Ankstyviausiose versijose tai – tarsi nukryžiavimo pakartojimas, neva žydai norėjo vis pakartoti, iš naujo patirti Jėzaus nukryžiavimą. Tokie kaltinimai turėjo rimtų padarinių. Apkaltinti žydai ar jų grupės buvo kankinami, sudeginami.

Viduramžiais dėl tokių gandų ištisos žydų bendruomenės buvo ištremiamos iš miestų. Įprastinė ritualinės žmogžudystės versija, kurią yra girdėję dauguma šiuolaikinių žmonių, tokia: žydai renka nekalto žmogaus, dažniausiai vaiko, kraują savo ritualinėms apeigoms. Mitas buvo pagrįstas supratimu, kad žydai krikščionių vaikų kraują naudoja Pesacho šventės metu macams gaminti.

Asmeniui, kuris šį mitą kūrė ar atpasakojo, jis reiškė Kristaus kūno aukos atkartojimą. XIII–XIV a. katalikai Velykų duoną irgi siejo su Kristumi, ji per mišias buvo šventinama kaip Kristaus kūnas. Pasitaikydavo bandymų pagrobti duoną, ją subadyti ar deginti. Tai tarsi demoniškas krikščioniškos praktikos atspindys, populiarus prietaras.

Sunkiausia įsivaizduoti, kaip po reformacijos, po Europos Apšvietos epochos, po XIX a. mokslo sekuliarizacijos toks mitas vis dar galėjo būti teismo proceso prieš žydus priežastimi. Tai mane sudomino. Pabandžiau išsiaiškinti, kaip tokie dalykai galėjo vykti mokslo pažanga tikinčiose visuomenėse. Pasirodo, nuo 1880-ųjų iki Pirmojo pasaulinio karo Europos valstybėse vyko net penki labai garsūs ritualinių žmogžudysčių teismo procesai, kurių metu buvo kaltinami žydai. Jiems skirta labai daug dėmesio, laiko ir lėšų. Vienas jų vyko Vengrijoje, kitas čekų žemėse, du Vokietijoje, o paskutinis, vadinamoji Mendelio Beilio byla, 1911–1913 m. Rusijos imperijoje, Kijeve. Po jo nustota tokias bylas įrodinėti teisinėmis priemonės, teismai dėl menamų ritualinių žmogžudysčių nebevyko, nors mitas išliko gajus.

– Ar tarp Čekijos žemių ir Lenkijos–Lietuvos valstybės žydų ritualinių žmogžudysčių pastebėjote skirtumų?

– Yra du pagrindiniai skirtumai, abu neįprasti. Pirma, nuo XII iki XVI a. visoje buvusioje Romos imperijoje vyko ritualinių žmogžudysčių procesai, o Lenkijos–Lietuvos valstybėje – ne, čia jie, kaip vėlyvas reiškinys, atsirado tik XVI a. Intensyviausiu kaltinimų ritualinėmis žmogžudystėmis periodu čia tapo XVII–XVIII amžiai. Tai sutampa su kontrreformacija ir leidžia daryti prielaidą, kad tie procesai kartais yra tarsi antiprotestantiški, netiesiogiai reiškiantys pasipriešinimą protestantizmui, susiję su jėzuitų veikla Lenkijoje. Šiuo periodu tokių procesų čia daug daugiau (80–100 procesų per XVII–XVIII a.) negu bet kur Europoje.

– Kaip į tai reagavo Bažnyčia ar vietinė valdžia? Ar rėmė kurią nors pusę?

– Europoje viduramžiais vietiniai kunigai, diduomenės šeimos stengėsi palaikyti, remti tokius kaltinimus. Pasitelkus juos buvo kuriami vaikų kankinių kultai, iškildavo konkreti bažnyčia ar katedra, didėjo piligrimystės srautai į tą miestelį, o tai teikė ekonominę naudą. Bet vyriausi bažnyčios hierarchai, vyskupai, popiežius smerkė tokius kaltinimus kaip realaus pagrindo neturinčius prietarus, taip pat todėl, kad mito pasklidimas neretai sukeldavo neramumus ir smurtą. Lietuvos ir Lenkijos valstybė išsiskyrė dar ir tuo, kad dažnai kaltinimus skatindavo aukšti valstybės ir bažnyčios pareigūnai, vyskupai, arkivyskupai.

Kodėl taip vyko? Galbūt dėl kontrreformacijos, noro kontroliuoti ir skatinti pamaldumą, atgrasinti nuo erezijos. Tiksliai paaiškinti negaliu. Įdomu ir tai, kad jau XIX a. pab.–XX a. pr. čia nebekyla tokio pobūdžio bylos ar bent nėra garsiau nuskambėjusių. Pasitaiko gandų, vietinių neramumų, kalbų. 1900 m. Vilniuje Blondo byla baigėsi apkaltinimu žemutiniame teisme, bet vėliau jis buvo išteisintas. Tačiau tuo metu tokių bylų buvo nedaug. Viena pagrindinių kaltinimų teismuose prislopimo priežasčių ta, kad 1776 m. Abiejų Tautų Respublikos Seimas uždraudė kankinimus, nebuvo galima naudoti kankinimų teisme siekiant išgauti liudijimus. Tada kone vienu metu baigėsi raganų medžioklė ir kaltinimai ritualinėmis žmogžudystėmis.

– Ar šis mitas vis dar gyvuoja?

– Taip. Daug ką galima rasti internete, prieš žydus nukreiptose svetainėse. Viena lenkų antropologė yra atlikusi tyrimą ir nustačiusi, kad Lenkijos visuomenėje šis mitas vis dar egzistuoja, tačiau nebėra kaip viduramžiais ar vėliau palaikomas politinių ir bažnytinių institucijų, o tai ankstesniais laikais buvo viena pagrindinių jo sklaidos priežasčių. Mito nerasite oficialiuose šaltiniuose, nebent vietinis kunigas apie tai kalbėtų su parapijiečiais, tačiau niekada – oficialiai.

– Ar šis mitas pasklido į kitas šalis, žemynus, tarkime, JAV?

– Kai kurie istorikai mano, kad apkaltinimu ritualine žmogžudyste galima laikyti 1950-aisiais šiaurinėje Niujorko valstijos dalyje pareikštą kaltinimą vaiko pagrobimu. JAV tai labai reta. Stebiuosi, kad dauguma mano studentų krikščionių Vašingtono universitete nėra nieko apie tai girdėję. Tai geras ženklas. Mitas pasklido kai kuriose arabų šalyse, ir šiuo atveju tai susiję su politika. Tai tarsi garsieji propagandiniai „Siono išminčių protokolai“.

Pasiskaičiau, kad su ritualinės žmogžudystės mitu susijusios tipinės aukos Lietuvoje – ne maži berniukai, o mergaitės ar net suaugę žmonės. Kodėl?

Klasikinis idealus kaltinimo ritualine žmogžudyste atvejis yra tada, kai auka tampa tyras, nuodėmės nepažinęs berniukas. Klasikiniu atveju berniukas įkūnija Kristų, o tam netinka subrendęs vyras. Be to, ritualinių žmogžudysčių bylos suteikdavo galimybę kalbėti apie socialines problemas. O viena iš jų – vaikžudystė. Kaip galima nužudyti vaiką? Kas tai gali padaryti? Taip sukuriama tam tikra paslaptis, kai sunku paaiškinti realybę.

Moderniais laikais, kuriuos tyrinėju, auka labai dažnai būna moteris, bet gali būti ir berniukas ar vyras, nebėra griežto aukos tipo. Viduramžiais tai buvo bandymas suprasti ir paaiškinti vaikžudystę, ankstyvaisiais moderniais laikais – vienas iš būdų nuslėpti moterų seksualumą, seksualinių nusikaltimų atvejus. Kartą tyriau bylą, pradėtą dėl upėje rasto 14-metės kūno. Gal ji nusižudė, gal buvo nėščia.

Tie, kas pateikė kaltinimus, atmetė visas kitas galimas versijas, tvirtino, kad tai jauna nekalta mergaitė, Vengrijos dorybių įsikūnijimas, todėl tik žydai galėjo ją slapta nužudyti. Tai buvo būdas, nors ir neefektyvus, spręsti kitaip neišsprendžiamas jautrias problemas, pasitelkiant jau kažkur girdėtus gandus, prietarus, duodančius gana greitą ir visuomenei įspūdį darantį paaiškinimą. Juo perduodama ir daugiau informacijos, tarkime, apie žydų grėsmę vietinei bendruomenei, kad reikia nuo jų apsisaugoti, juos ištremti. Visa tai atsispindi tuose kaltinimuose.

– O kaip su piligrimystėmis į tokias vietas? Kiek jos buvo paplitusios?

– Miestai, kuriuose buvo sukurti tokie žydų ritualinių žmogžudysčių mitai, turėdavo ir savo šventąjį kankinį, kurį kartais oficialiai beatifikuodavo Romos katalikų bažnyčia. Kartais tai būdavo neoficialus šventasis. Tada pareikšti pagarbos tariamai nukankintam vaikui į bažnyčią ir miestą atkeliaudavo piligrimai. Miestui tai būdavo naudinga, tai teikdavo pelno. Dalis tokių įsivaizduojamų šventųjų „darydavo“ žmonių laukiamus stebuklus, padėdavo tikintiesiems.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie Mokslas.IT