Pavyzdžiui, kelionių agentūra, norėdama savo „Facebook“ paskyroje pasidalyti nuoroda į filmuką, kuris įdėtas kitoje interneto svetainėje ir skatina aplankyti kurią nors salą, turėtų įsitikinti, kad šis filmukas buvo paskelbtas turint teisių turėtojo sutikimą.
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT) nustatė kriterijus, kada nuorodos į saugomus kūrinius, laisvai prieinamus kitose interneto svetainėse be autorių teisių turėtojo sutikimo, yra teisėtos.
Šis ESTT sprendimas užpildė teismų praktikos vakuumą, nes iki šiol ESTT nebuvo išgryninęs asmenų, kurie pateikia nuorodas į interneto svetaines su nelegaliu turiniu, atsakomybės nustatymo kriterijų. Iki šio sprendimo ESTT buvo suformavęs kitą taisyklę – kad pažeidimo nėra, kai interneto svetainėje pateikiami saitai į kūrinius, kurie teisių turėtojo sutikimu yra laisvai prienami kitoje interneto svetainėje.
Svarbu, ar nuorodos daromos siekiant komercinių tikslų
ESTT pabrėžė, kad pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar nuorodomis siekiama komercinių tikslų. Jei tikslai yra komerciniai, daroma prielaida, kad nuorodą pateikęs asmuo žinojo arba turėjo žinoti, kad kūriniai kitoje interneto svetainėje yra paskelbti neturint reikiamo sutikimo. Tokiu atveju nuorodą pateikęs asmuo, siekdamas išvengti atsakomybės, privalės įrodyti, kad jis nežinojo ir negalėjo žinoti, kad kūrinys yra saugomas ir kad jis paskelbtas neturint teisių turėtojo sutikimo. Nežinojimą būtų galima įrodyti, pavyzdžiui, pateikiant įrodymus, kad neteisėtai kūrinį internete paskelbęs asmuo patvirtino, jog jis turi teisę kūrinį skelbti viešai.
Jei nuorodomis komercinių tikslų nesiekiama, tokiu atveju, atvirkščiai, jau pažeidimą siekiantis įrodyti asmuo turės pateikti įrodymus, kad nuorodą įdėjęs asmuo žinojo arba negalėjo nežinoti apie neteisėtumo faktą. Tokie įrodymai galėtų būti teisių turėtojo įspėjimas nuorodą pateikusiam asmeniui apie teisių pažeidimą.
Apynasris žiniasklaidai?
Advokatės pasiteiravus, ar šie ESTT kriterijai taikomi ir pelno siekiantiems interneto žiniasklaidos šaltiniams, neretai į tekstus įterpiantiems vaizdo įrašus ir nuorodas į kitas svetaines, A. Macijauskienė atsakė, jog, jos manymu, „žiniasklaidos priemonėms taip pat turėtų būti taikoma taisyklė, kad dedant nuorodą į kokį nors kūrinį (muziką, vaizdo filmą ir t.t.) internete reikia įsitikinti, kad tas kūrinys yra paskelbtas turint teisių turėtojo sutikimą. Jeigu žiniasklaidos priemonė nėra tikra, kad kūrinys internete paskelbtas teisėtai, siekiant informuoti visuomenę būtų galima paskelbti tik faktą apie jį, be nuorodų“.
Kas gresia už nuorodas į neteisėtą turinį?
Jei būtų pripažinta, kad nuorodos pateiktos į laisvai kitoje svetainėje prieinamą kūrinį neturint reikiamo sutikimo, teisių turėtojas galėtų pareikalauti žalos atlyginimo. Be to, Administracinių teisės pažeidimų kodeksas už autorių teisių pažeidimą numato baudą nuo 289 iki 579 EUR.
