Nuo bandymų sabotuoti varžovus iki tikros olimpinės dvasios pavyzdžių ištiesiant pagalbos ranką konkurentams. Buvę olimpiniai atletai arba čempionai BBC pasakoja apie labiausiai jaudinančias akimirkas ant olimpinio ledo.
Gedintis čiuožėjas
Šeštą valandą ryto JAV greitasis čiuožėjas Danas Jansenas sulaukė telefono skambučio. Jis sužinojo, kad jo sesuo Jane serga leukemija ir guli ligoninėje. „Mama pranešė, kad ji greičiausiai nesulauks rytojaus.“ Buvo 1988 metai, o D.Janseno tą dieną laukė startas Kalgario olimpinėse žaidynėse (Kanada).
„Kai atsistojau ant ledo, atrodė, kad po mano kojomis nieko nėra, jokio stabilumo, tarsi mano pačiūžos būtų visai ne mano. Matyt visas drebėjau“, – prisimena sportininkas.
Iš pradžių jis startavo per anksti, o kai 500 metrų lenktynės įsibėgėjo, jo kairioji pačiūža kryptelėjo ir jis nukrito. Sėdėdamas ant Kalgario ledo jis nežinojo, ką ir galvoti. „Nesupratau, ar man reikėtų sielvartauti, kad nukritau olimpiadoje, ar kad mano sesuo mirė.“ Jis dar kartą pargriuvo čiuoždamas 1000 metrų distanciją.
1994-aisiais Lilehameryje D.Jansenas vėl buvo favoritas 500 metrų rungtyje. Tačiau jis slystelėjo paskutiniame posūkyje ir finišavo aštuntas. Paskutinis šansas iškovoti auksą liko 1000 metrų rungtis – tačiau tam jis turėjo pagerinti savo asmeninį rekordą.
Jo pačiūža vėl slystelėjo ne į tą pusę, tačiau šįkart jis išsilaikė ant kojų. „Šįkart nepanikavau, išlikau ramus.“ Jis pasiekė naują pasaulio rekordą ir laimėjo aukso medalį. „Dėl mano sesers ir viso kito – man tai buvo daugiau nei lenktynės.“
Italas į pagalbą
Po pirmo bobslėjaus nusileidimo britų olimpinės komandos narys Robinas Dixonas patikrino savo roges. „Viena sklendė, kuri prilaikė galinę ašį, buvo sulūžusi“, – prisimena jis 1964-ųjų žaidynes Insbruke, Austrijoje.
Britų mechanikai niekur nerado atsarginės detalės, bet čia į pagalbą atėjo vienas šauniausių visų laikų žiemos olimpiečių, italas Eugenio Monti.
„Jis tarė: Nesijaudinkit, čia mano paskutinis ratas šiandien. Kai pabaigsiu, atsiųskit anglą su veržliarakčiu ir aš jums duosiu saviškę.“
E.Monti pažadą ištesėjo ir atidavė savo rogių sklendę. Kitą dieną britai turėjo rungtis su italais. R.Dixonas ir jo porininkas Tony Nashas įveikė trasą, bet galvodami, kad jų laikas nebus pakankamai geras, nuėjo išgerti kavos ir šnapso.
Tačiau išgirdę, kad sąlygos treke blogėja, atskubėjo pasižiūrėti, kaip sekasi konkurentams. E.Monti nusileido 0,7 sekundės lėčiau nei jie. Italas iškart priėjo jų pasveikinti.
„Jis nuoširdžiai džiaugėsi dėl mūsų, – prisimena R.Dixonas. – Tai buvo žavus ir išties išskirtinis gestas. Aš esu labai atkaklus ir konkuruojantis padaras ir nebūčiau pasielgęs kaip jis.“
Tarptautinis olimpinis komitetas E.Monti apdovanojo Pierre'o de Coubertino medaliu. Šis pavadintas šiuolaikinių olimpinių žaidynių įkūrėjo garbei ir yra įteikiamas tiems, kurie parodo sportinę dvasią. Tai daug retesnis apdovanojimas nei olimpinis auksas.
Aistringas šaltasis karas
Vienas didžiausių sutapimų 1988-ųjų Kalgario žaidynėse – Rytų Vokietijos čiuožėja Katarina Witt ir jos pagrindinė priešininkė amerikietė Debi Thomas savo programoms pasirinko labai panašų numerį – Karmen partiją.
K.Witt savo pasirodyme inscenizuodama G.Bizet operos veikėją pabrėžė geismą ir mirtį, pasipuošusi juodai raudonu kostiumu ir ryškiu makiažu. O juodu kostiumu apsirengusi D.Thomas pasirinko lengvesnę ir sportiškesnę interpretaciją.
K.Witt buvo pasiryžusi apginti olimpinės čempionės titulą. „Tai buvo dviejų Karmen mūšis, savotiškas šaltasis karas“, – prisimena ji.
„Aš atstovavau Rytų Vokietijai, tarsi pilkesnei ir šaltesnei šaliai – bent jau taip ją visi įsivaizdavo.“
D.Thomas į savo pasirodymą sudėjo viską, kas Amerikoje buvo gerai, prisimena K.Witt. „Demokratija ir laisvė – be to, ji buvo viena pirmųjų juodaodžių čiuožėjų.“
Vienas K.Witt šuoliukas šiek tiek nepasisekė, tad jos šansai laimėti auksą susvyravo. Tačiau kai klaidą padarė ir D.Thomas, K.Witt tapo čempione. Pergalė jai atnešė veikiau palengvėjimą nei džiaugsmą. Ji atšventė su taure putojančio vyno ir dešrele.
Pirmą kartą ant ledo
„Greita ir pavojinga.“ Likus pusei metų iki 1988-ųjų žiemos olimpiados Jamaikos armijos karininkas Devonas Harrisas apie bobslėjų galėjo pasakyti tik tiek.
Jamaika iki tol nė karto nedalyvavo žiemos žaidynėse, tačiau artėjant Kalgario olimpiadai du JAV verslininkai, George'as Fitchas ir Williamas Maloney, nusprendė tai pakeisti ir suburti Jamaikos bobslėjaus komandą.
„Mes net vaikščioti ledu nemokėjome – daugiau laiko praleidome ant užpakalių nei bėgdami“, – D.Harrisas prisimena pirmąją treniruotę.
Atvykęs į Kalgarį jis buvo „mirtinai išsigandęs“, bet mėgavosi kiekviena minute.
Paskutinę minutę komanda pakeitė vieną narį ir galiausiai iškovojo septintą geriausią startinį laiką. Tačiau kitame raunde jamaikiečių rogės atsitrenkė į sieną. „Mano galva trenkėsi į ledą. Prisimenu tik tiek, kad galvojau: oho, kokia gėda, padarėme avariją viso pasaulio akivaizdoje.“
Tačiau minia sveikino ir skandavo: „Mes jus mylime, mes jus mylime.“ Visgi komandos nariai nerimavo, kaip juos priims namie. „Galvojome, kad iš mūsų šaipysis ir išvis iš miesto. Labai klydome.“
Jų atvaizdai papuošė pašto ženklus, o istorija įkvėpė 1993 metų filmą „Gero vėjo“.
Užpuolimas
„Pasigirdo aižus riksmas, kažkas prie mūsų pribėgo ir pasakė, kad Nancy guli ant žemės“, – prisimena amerikiečių dailiojo čiuožimo atstovės Nancy Kerrigan trenerė Nary Scotvold. Tai nutiko likus keliems mėnesiams iki Lilehamerio olimpiados 1994-aisiais. N.Kerrigan gulėjo ant žemės ir rėkė iš skausmo.
„Ją buvo apėmusi isterija, bet ji papasakojo, kad vyras jai stipriai smogė į kelį ir parvertė ant žemės.“
Užpuolikas pabėgo, o gydytojai paaiškino, kad jei jis būtų pataikęs šiek tiek kitoje vietoje, N.Kerrigan nebebūtų galėjusi vaikščioti be ramentų. Užpuolimą suplanavo kitos JAV čiuožėjos Tonyos Harding asmens sargybinis ir buvęs vyras.
T.Harding prisipažino, kad nors pati neturėjo nieko bendro su užpuolimu, vėliau ji slėpė tai, ką apie jį žinojo. Dėl to buvo suimti keturi žmonės, tarp jų ir buvęs čiuožėjos vyras Jeffas Gillooly.
JAV olimpinis komitetas norėjo pašalinti T.Harding iš olimpinės rinktinės, bet pagrasinusi ieškiniu ji visgi atvyko į Lilehamerį.
Praėjus septynioms savaitėms N.Kerrigan pasirodė olimpiados žiūrovams ir teisėjams – apsivilkusi tuo pačiu kostiumu, kurį vilkėjo ir užpuolimo metu.
N.Kerrigan iškovojo sidabro medalį, nusileidusi tik ukrainietei Oskanai Bajul.
6.0 vienbalsiai
Sarajevas, 1984 metai, Valentino diena. Didžiosios Britanijos atstovai Jayne Torvill ir Christopheris Deanas žengia ant ledo.
Jie atsiklaupia ant kelių, užgroja pirmieji Ravelio „Bolero“ akordai, o mintyse tik viena mintis – viskas ne visiškai pagal taisykles.
Šokių ant ledo pasirodymai tuo metu negalėjo viršyti 4 min. 10 s, tačiau kad ir kaip stengėsi, J.Torvill ir Ch.Deanas nesugebėjo sutrumpinti muzikos, kad tilptų į laiką.
Kad apeitų šią problemą, pirmąsias 18 sekundžių jų pačiūžos nelietė ledo – laikrodis buvo paleistas tik tada, kai geležtė susiliečia su ledu.
„Tuo metu tai buvo nematytas sprendimas, – sako Ch.Deanas. – Mes nuo pat pradžių sukūrėme tą nuotaiką, tą sūkurį, intymumą, kuris davė toną visam numeriui.“
Jie baiminosi, kad teisėjams tai pasirodys pernelyg radikalu, tačiau pora ir jų juslingas šokis sužavėjo visus.
J.Torvill ir Ch.Deanui teisėjai parodė maksimalų 6.0 įvertinimą 12 kartų iš 18 galimų. Įspūdingiausia atrodė, kai vertindami meniškumą visi devyni teisėjai iškėlė lenteles su skaičiais 6.0.
„Mūsų didžiausi konkurentai visada buvo rusų čiuožėjai, – sako J.Torvill. – Taigi gauti 6.0 iš rusų teisėjo buvo didžiulis pasiekimas. Jis galėjo mums duoti 5.9, bet to nepadarė – stebuklinga akimirka.“
Apsikabinimas prie finišo linijos
Kai pirmasis Kenijos žiemos olimpietis, slidininkas Philipas Boitas Nagano olimpiadoje 1998-aisiais artėjo prie finišo, žiūrovai nenusėdėjo savo vietose.
„Jie skandavo: Kenija, pirmyn! Philipai, pirmyn! Atrodė, kad aš kovoju dėl medalio, nors buvau paskutinis“, – prisimena sportininkas.
10 kilometrų slidinėjimo klasikiniu stiliumi rungties nugalėtojas norvegas Bjornas Daehlie finišo liniją kirto prieš 20 minučių, tačiau užuot patraukęs tiesiai prie nugalėtojų pakylos jis laukė, kol finišuos P.Boitas, ir apkabino Kenijos atstovą, kai šis pagaliau įveikė distanciją.
P.Boitas tik prieš dvejus metus buvo pirmą kartą pamatęs sniegą, o dėl lietaus varžybų dieną sąlygos buvo ypatingai sunkios. „Griuvau daugybę kartų, – juokiasi P.Boitas. – Kylant į kalną ant slidžių kaupėsi sniegas. Jaučiausi tarsi apsiavęs aukštakulnius batus!“
B.Daehlie, kuris tapo pirmuoju žiemos olimpiečiu, iškovojusiu šešis aukso medalius, labai žavėjosi P.Boitu, pasiryžusiu pabaigti distanciją tokiomis sunkiomis sąlygomis. „Norėjau sulaukti jo prie finišo linijos – šio afrikiečio, drąsaus slidininko.“
Norvegas apkabino P.Boitą, kuriam tai buvo ypatinga akimirka: „Negalėjau patikėti, kad geriausias slidininkas laiko mane glėby.“
P.Boitas vėl rungtyniavo Salt Leik Sičio olimpiadoje 2002-aisiais, tačiau jo bičiulis B.Daehlie tuo metu gydėsi traumą. Norvegų sportininko garbei jis pavadino savo pirmąjį vaiką – jie vis dar yra geri draugai.
