Iš esmės jokio skirtumo, kas laimėjo, nes rezultatui tai įtakos neturės. Atlikėjai tikrai profesionalūs, o daina – šiaip sau. Kaip ir tos, kurios nebuvo atrinktos. Patekti su tokiu kūriniu į „Eurovizijos“ finalinį etapą Lietuvai gali padėti nebent stebuklas arba užsienio politika. Bet akivaizdu, kad pernai draugiški santykiai su kaimynais mums nepadėjo. Juolab, kad, kaip atskleidė 15min žurnalistai, „Eurovizijos“ balsai yra perkami. Už eurus, ukrainiečių atvežtus sidabriniu BMW. Per daug nesislėpdamas nufilmavau kolegas, kurie „derėjosi“ neva sutikdami parduoti savo balsus Azerbaidžano atlikėjui. Pirkliai, beje, buvo atvykę iš Kijevo.
Nauja tvarka, bėdos senos
Iš esmės jokio skirtumo, kas laimėjo, nes rezultatui tai įtakos neturės. Atlikėjai tikrai profesionalūs, o daina – šiaip sau.
Šiais metais atrankos tvarka buvo iš esmės nauja. Žiūrovai bei tarptautinė komisija rinko ir dainą, ir atlikėją.
Prisipažinsiu, stebėdamas atranką, meldžiausi, kad komisija (kurioje – pati primadona Sigutė Stonytė), nusiimtų rožinius akinius ir nustotų girti atlikėjus.
Kad viskas sugriūtų ir būtų leista pasirinkti iš daugiau dainų. Nes nuo pat pradžių buvo einama labai keistu keliu: į „Euroviziją“ siųsti atrankoje dalyvavusias dainas nuo pat pradžių buvo savižudybė. Panašiai kaip A.Tarkovskį ar A.Puipą lyginti su E.Vėlyviu. Todėl atsiprašau džiūgaujančios Vilijos Matačiūnaitės: ne į tą konkursą ir ne su ta daina.
Bandžiau dainų klausytis ir važiuodamas automobiliu per radiją (taip darydavo viena brolių Mindaugo ir Gintaro Bendžių grupė), bandydama nustatyti, ar daina „veža“. Klausiausi namuose, žiūrėjau pasirodymus ir youtube.com ir per LRT televiziją. Išvada akivaizdi: dainos ne „vežė“, o „grūzino“ (kitas žodis netinka), vertė įsitempti.
Atsiprašau džiūgaujančios Vilijos Matačiūnaitės: ne į tą konkursą, ir ne su ta daina.
Koks įspūdis pradėjus klausytis šios dainos šviežia galva? Išgirsti isterišką šauksmą “Attention”, o toliau – negraži harmonija ir kapotas ritmas, dominavęs euroviziniuose pasirodymuose pernai ir užpernai. Toks jausmas, tarsi sukiotum radijo rankenėlę ir negalėtum pagauti švaraus garso. O kažkas vis piktai ant tavęs šaukia: „Attention“.
Norint ką nors išgirsti atrankos dainų chaose, prie televizoriaus reikėjo ne pramogauti, o sunkiai dirbti. Turint omeny, kad ir „eurovizija“ ir televizija mūsų gyvenime dažniausiai atlieka visai kitą funkciją (poilsis po darbų ir pramoga), Kopenhagoje mūsų laukia nusivylimas, prilygstantis tam, kuris apėmė po Ovidijaus Vyšniausko pasirodymo.
Juodas duetas: gulbė ir kipšas
Žinoma, reikia pripažinti, kad Vilijos – juodosios gulbės – duetas su kipšiuku Šarūnu Kirdeikiu, yra pavykęs, padirbėta gerai. Gal kam nors tai bus asociacija su garsiuoju filmu „Juodoji gulbė“, gal Šarūnas patiks vaivorykštės spalvų publikai, vertinančiai kūno plastiką. Bet tokiai neeurovizinei dainai išgelbėti reikia gerokai daugiau. Ir Vilijos duetas su Šarūnu savo energetika niekaip neprilygs Loreen „Euphoria“.
Kad būčiau iki galo objektyvus, pripažįstu: perklausęs „Attention“ 20 kartų, ją tikrai imu kartoti mintyse. Ir net norisi spyruokliuoti laužytu ritmu kaip Š.Kirdeikis. Bet žiūrovai šią dainą girdės tik kartą. Ir, jei labai labai pasiseks du kartus.
Tačiau bilietų į „Eurovizijos“ finalą nepirkčiau net ir su velykine nuolaida.
