Man regis, esi viena drąsesnių lietuviško šou pasaulio atstovių, ką liudija tavo lažybos su kolega nusirengti prieš kameras, surinkus atitinkamą skaičių „like“ per radijo laidos transliaciją. Arba kadaise plačiai nuskambėjęs tikras bučinys su Ruslanu Kirilkinu televizijos scenoje. Jau nekalbant apie šuolius su parašiutu ar prisirišus su guma.
Drąsa – subjektyvus dalykas. Dabar atrodo keista, kam man reikėjo tų ekstremalių šuolių, nes juk bijau aukščio. Bet va maniau, kad turiu pamėginti. Dėl kitų dalykų galiu pasakyti, kad ganėtinai ilgai sukuosi mūsų šou pasaulyje ir į daug ką žiūriu kitaip nei žmonės, keliantys klausimą „kaip taip galima?!“ Per tą bučinio sceną visiškai negalvojau apie Ruslaną kaip apie patrauklų vyrą (jis man toks ir neatrodė). Tiesiog tuo metu buvome aktoriai, žinojau, kad bučinys per meilės dainą žiūrovams patiks ir dėl to kils daug kalbų. O jos populiarumui tik padeda.
Ar tikrai padeda?
Apie ką daugiausia žmonės kalba, tas paprastai yra ant bangos. Kitas klausimas, ar tau to reikia. Jeigu taip, tada turi vaikščioti į visus vakarėlius, kelti vienokius ar kitokius skandalus, daryti ką nors tokio, kad apie tave rašytų. Meluočiau, jei sakyčiau, kad nemėgstu vakarėlių, – juose dalyvauju. Bet pastebiu, kad dėmesio man reikia vis mažiau. Nebenoriu eiti tik tam, kad nusifotografuočiau.
Būna ir taip?
Žinoma. Ne kartą mačiau, kaip žmogus ateina, nusifotografuoja ir iškart išeina. Vis dar gajus mitas, kad jeigu nori tęsti karjerą televizijoje, turi būti matomas, žinomas, girdimas. Kiekvienas turime savo vadinamąjį aukso amžių. Tai laikas, kai esi ant populiarumo bangos, gauni daug pasiūlymų, daug uždirbi. Labai stengdamasis gali jį pratęsti, jeigu jis tau nenusibodo. Arba pasitraukti į ramesnius darbus. Nemažai tokių, kurie apskritai užgeso ir jų išvis nebeliko.
O koks dabar laikotarpis tau?
Manau, kad savo aukso amžių jau išgyvenau. Buvo momentas, kai daug dirbau, neturėjau nė vieno laisvo savaitgalio ir ne tik savaitgalio: ištisai vedžiau renginius, filmavausi, o jei nedirbdavau, nuolat eidavau į vakarėlius. Bet kiek galima? Viskas. Pasiėmiau iš to, kiek galėjau, o dabar gerai taip, kaip yra.
Visą interviu su Skaiva Jasevičiūte skaitykite žurnalo „Laima“ gegužės numeryje.
