„Turbūt didžiausią įtaką padaro vis plačiau skleidžiama informacija apie įvaikinimą ir globą. Ilgus metus šie du procesai buvo apaugę mitais“, – sako O. Tarvydienė. Vienas iš tokių itin gajų mitų buvęs įsitikinimas, kad tėvų globos netekę vaikai iš savo tėvų paveldi, O Tarvydienės žodžiais, „tamsiąsias“ savybes. Kitas – kad įvaikinimo procedūra labai sudėtinga ir sunki.
„Paklausius visų tų pasakojimų, gali susidaryti įspūdis, kad tai gali padaryti tik „superžmonės“, „superšeimos“. Tikrai galiu pasakyti, kad taip nėra“, – pabrėžia O. Tarvydienė. Jos teigimu, įvaikinimo procesas nuo dokumentų pateikimo dienos gali užtrukti iki metų. Mūsų šalyje įsivaikinti dažniausiai ryžtasi maždaug 40 metų sulaukę didmiesčiuose gyvenantys žmonės, kurių šeimos pajamos svyruoja apie 3–4 tūkst. litų.
– Pone Tarvydiene, ką rodo statistika, kiek žmonių ryžtasi įsivaikinti?
– Pastaraisiais metais statistika išlieka daugmaž panaši – per metus įvaikinama apie 110 vaikų. Tačiau pastebime, kad pastaraisiais metais kinta šeimų pageidavimai. Daugėja šeimų, kurios sutinka įvaikinti vyresnio amžiaus vaikus, taip pat turinčius sveikatos sutrikimų. Auga skaičius šeimų, įvaikinančių ne vieną vaiką, t. y. brolius ir seseris.
Paklausius visų tų pasakojimų, gali susidaryti įspūdis, kad tai gali padaryti tik „superžmonės“, „superšeimos“. Tikrai galiu pasakyti, kad taip nėra
Lietuvoje nemaža dalis globos įstaigose augančių vaikų turi broliukus ir sesutes, kurių išskyrimas neatitiktų geriausių vaikų interesų, todėl jiems ieškoma šeimos, globėjų arba įtėvių. Anksčiau dažniausiai atsirasdavo šeimos, sutinkančios tokius vaikus priimti į savo namus, t. y. atsirasdavo globėjai, o dabar atsiranda ir įtėvių, kurie sutinka įsivaikinti ir du vaikus.
– Jūs minėjote, kad atsiranda tokių, kurie pasiryžta įsivaikinti sveikatos sutrikimų turinčius vaikus. Tam anksčiau ryždavosi tik užsieniečiai.
– Taip. Labai sumažėjo užsienio piliečių įvaikinamų vaikų skaičius, nes tokiems vaikams jau pavyksta surasti šeimas ir Lietuvoje.
– Kiek tokių vaikų įvaikina lietuviai, kiek užsieniečiai?
– Galima sakyti, kad vienodai.
– O kokie apskritai skaičiai? Kiek lietuvių šeimų įsivaikino be tėvų globos likusių vaikų pernai ir per šiuos metus?
– Kaip minėjau, vidutiniškai per metus įvaikinama 110 vaikų, o šiais metais įvaikinta per 30 vaikų.
– Jūs analizavote skaičius, statistiką. Kokie žmonės nusprendžia įsivaikinti? Kokio jie amžiaus, ar tai – miestų, ar kaimų gyventojai?
– Reikia pripažinti, kad dažniau įsivaikinti ryžtasi šeimos, gyvenančios didmiesčiuose. Pagrindiniai miestai yra Vilnius, Kaunas, Klaipėda. Smagu, kad tikrai nemaži įvaikinimo skaičiai Kauno, Vilniaus rajonuose. Vidutinis šeimų amžius – apie 40 metų, bendros šeimos pajamos svyruoja apie 3–4 tūkst. litų.
– Ar galima teigti, kad visuomenės požiūris į globą, įvaikinimą pamažu kinta? Ir, jei taip, kas tokiems pasikeitimams turi daugiausiai įtakos?
– Taip, Jūs esate visiškai teisūs – požiūris iš tiesų pamažu kinta. Turbūt didžiausią įtaką padaro vis plačiau skleidžiama informacija apie įvaikinimą ir globą. Ilgus metus šie du procesai buvo apaugę mitais.
Visuomenėje buvo sukurtas įvaizdis, kad tėvų globos netekę vaikai paveldi savo tėvų, jei taip būtų galima pavadinti, „tamsiąsias“ savybes, esą, kad ir kaip stengtumeis sėkmingai užauginti vaiką iš globos namų, sunkiai pavyks. Tokia nuomonė ilgai buvo gaji. Bet sėkmingų atvejų pavyzdžiai, pačių šeimų kalbėjimas – tiek įtėvių, tiek globėjų – leidžia ir kitiems pamatyti, kad iš tiesų vaikai yra puikūs, kad daug kas priklauso nuo vaikų auklėjimo, nuo to, ką duodi vaikui. Taip pat ir nuo to, ką vaikas patyrė savo biologinėje šeimoje.
Kitas mitas – kad sudėtingos ir sunkios globos bei įvaikinimo procedūros, neva yra daug sunkiai įgyvendinamų sąlygų. Paklausius visų tų pasakojimų, gali susidaryti įspūdis, kad tai gali padaryti tik „superžmonės“, „superšeimos“. Tikrai galiu pasakyti, kad taip nėra.
Dokumentai, kuriuos turi pateikti būsimi globėjai arba būsimi įtėviai, yra labai paprasti
Dokumentai, kuriuos turi pateikti būsimi globėjai arba būsimi įtėviai, yra labai paprasti. Jei šeima susituokusi, reikia pateikti santuokos liudijimą, asmenų tapatybę patvirtinančių dokumentų kopijas, duomenis apie šeimos finansus, šeimos sveikatą bei gyvenamąjį plotą. Jei su šeima gyvena dar kokie nors žmonės, pavyzdžiui, jų tėvai, taip pat reikia pateikti tų žmonių sutikimus. Gavus šiuos dokumentus, Vaiko teisių apsaugos skyrius įvertina, ar asmenys nėra teisti už smurtą prieš vaikus, kitus baudžiamuosius nusikaltimus. Po patikrinimo organizuojamas šeimų įvertinimas, bet ta procedūra daugiau gali būti pavadinta šeimų mokymu. Mokymų metu šeimoms suteikiama informacija tiek apie globą, tiek apie įvaikinimą.
Vis dėlto tai yra labai rimtas sprendimas. Mums svarbiausia užduotis – kad žmonės, kurie priima tą sprendimą, tikrai būtų motyvuoti.
– Kiek vidutiniškai užtrunka visas procesas?
– Šis procesas priklauso ir nuo pačios šeimos iniciatyvos, nes kai kuriems žmonėms sudėtinga net nueiti pas medikus pasiimti sveikatos pažymą. Jei šeima pateikia dokumentus Vaiko apsaugos skyriui, nuo tos dienos procesas užtrunka apie 4–5 mėnesius. Tada norintieji įsivaikinti atsiranda sąraše, jiems siūlomi galimi įvaikinti arba globoti vaikai. Taigi visas procesas nuo šeimos dokumentų pateikimo iki vaiko šeimoje atsiradimo gali trukti iki metų.
– Į studiją rašo mūsų klausytojas: „1 metus ir 3 mėnesius laukiame. Labai didelis biurokratizmas šioje srityje. 3 mėnesiai – kursai, vėliau – daugiau kaip metus laukti. Visi globos namai pilni vaikučių, bet, kaip žiauriai beskambėtų, vaikų namų darbuotojus išlaiko našlaičiai, todėl jų niekas duoti ir nenori.“ Ką galėtumėte atsakyti į tai?
– Tai priklauso ir nuo to, kokio amžiaus vaiko jie pageidauja. Jei jie nori įsivaikinti kiek įmanoma mažesnį, sveikesnį vaiką, tai, be abejo, jiems gali tekti laukti šiek tiek ilgiau negu tiems, kurie sutinka įvaikinti, pavyzdžiui, trejų metų vaiką. Nemaža dalis vaikų tėvų netenka ne kūdikystės laikotarpyje, jie paimami iš tėvų vienerių, dvejų metų amžiaus. Taigi būsimi įtėviai nori įvaikinti mažytį vaikelį, jiems gali tekti laukti ir ilgiau.
– Pone Tarvydiene, nuo ko pradėti norinčiajam įsivaikinti? Į kokias gyvenimo aplinkybes atsižvelgti? Į ką kreiptis? Gal iš pradžių globa – geriausia išeitis?
– Kiekviena šeima turėtų įvertinti savo gebėjimus. Šeima, kuri nori būti vaiko tėvais, sprendimo globoti neturėtų priimti, nes globos tikslas – kad vaikas grįžtų į savo biologinę šeimą.
– Tai kuo skiriasi globa nuo įvaikinimo?
– Įvaikinimo atveju santykis tarp vaiko ir įtėvių – kaip ir biologinės tėvystės atveju. Po teismo sprendimo priėmimo dėl vaiko įvaikinimo vaikas tampa jų vaiku, tėvai tampa vaiko tėvais. Globa yra apibrėžta tam tikrais terminais, t. y. arba iki vaiko grąžinimo biologiniams tėvams, kai priimamas sprendimas, kad biologiniai tėvai pakeitė netinkamą gyvenimo būdą, arba iki 18 metų.
– O koks valstybės siekis – ar kad kuo daugiau vaikų būtų globojama, ar kad įvaikinama?
– Be abejo, vaiko atžvilgiu įvaikinimas – daug stabilesnis sprendimas, nes pasitaiko atvejų, kai globėjai atsisako globojamo vaiko. Ir, be abejonės, padaroma tikrai didelė žala vaikui. Žinoma, kenčia ir patys globėjai, nes galbūt ne visą laiką tas atsisakymas susijęs su netinkamu globėjų pareigų vykdymu.
Bet tikrai nemaža dalis vaikų yra negalimi įvaikinti. Kaip minėjau, kai kurie vaikai turi nemažą skaičių brolių ir seserų. Šių vaikų išskyrimas ne visada atitinka vaikų interesus. Tokiais atvejais yra geriau ieškoti globėjų šeimos, kuri sutiktų užauginti šiuos vaikus.
– Su kuo patartumėte pasikonsultuoti prieš priimant sprendimą?
– Bet kuri šeima ar asmuo, norintis įvaikinti, gali kreiptis į savo savivaldybės Vaiko apsaugos skyrių arba rasti informaciją www.vaikoteises.lt.
