Zita Kelmickaitė apie laikraščio istoriją, dabartį ir perspektyvas taip pat kalbėjosi su „Mūsų pastogės“ redaktore Dalia Doniela, čia dirbančia 13 metų, bei Vytautu Doniela ir Margarita Bimbiene.
– Kas yra jūsų laikraščio skaitytojas? Kam adresuojate „Mūsų pastogę“?
Dalia Doniela: Dauguma mūsų skaitytojų yra vyresni žmonės, nes jaunimas daugiau skaito „Facebook`e“ ir ten jie savo pranešimus pranešinėja, tik vienas kitas domisi. Iš jaunosios kartos daug kas jau nebemoka lietuviškai skaityti, ypatingai tie, kurie gimė čia, Australijoje. O naujai atvykę ne tiek ilgai gyvena, kad jiems būtų įdomu, jie retai lankosi lietuvių bendruomenės renginiuose. Jiems įdomiau piknikai, visokios iškylos.
Dauguma mūsų skaitytojų yra vyresni žmonės, nes jaunimas daugiau skaito „Facebook`e“ ir ten jie savo pranešimus pranešinėja, tik vienas kitas domisi.
– Ką žmonės nori išgirsti, apie ką jie nori skaityti jūsų laikraštyje?
Dalia: Čia labai įvairu. Vienam įdomus sportas, kitam politika, dar kitam įdomu pamatyti pažįstamus ir išgirsti jų istorijas, todėl mes stengiamės įtikti įvairiai publikai. Stengiamės publikuoti įvairius straipsnius ir kiek įmanoma apžvelgti politinius įvykius, įvykius bendruomenėje.
– Ar surandate bendradarbių? Kas remia laikraščio leidybą?
Dalia: Labai daug remia patys žmonės, nes iš tikrųjų jie supranta, kad tai, ką parašo, išlieka istorijoje. Tarkim, kažkas po kažkiek metų ieškos žinių apie tą ar kitą žmogų ir atsivertęs laikraštį jis daug ką suras. Tą suprasdami žmonės rašo. Yra nuolatiniai žmonės, kurie rašo, bet irgi – dauguma iš vyresniosios kartos. Jeigu pakalbini, tai mielai prisideda ir iš dabar atvykusių lietuvių – jie parašo nedidelius straipsnelius apie įvykius iš Lietuvos, apie savo įspūdžius.
– O moterims kulinarinius receptus spausdinate?
Dalia: Ne, kadangi mūsų laikraštyje yra tiktai 8 puslapiai ir jis išeina vieną kartą per savaitę, tai kažkaip nuo receptų susilaikome. Labai retai – buvo tik kartas ar du, kai buvo išspausdinta.
– Kokia „Mūsų pastogės“ ateitis?
Dalia: Tai priklausys nuo pačių skaitytojų. Kažkaip visą laiką jų mažėja, nes kaip sakiau, dauguma tų žmonių, kurie prenumeruoja laikraštį, yra vyresniosios kartos.
– O kiek prenumeruoja?
Dalia: Mes turime 600 prenumeratorių. Kai pradėjau dirbti, buvo apie 800.
– Sakykite, kas jus paviliojo prie šio laikraščio?
Vytautas Doniela: Iš tikrųjų aš nesu nei žurnalistas, nei laikraščio žmogus. Mano profesija – universiteto dėstytojas, esu profesorius. Mano sritis yra filosofija. Tik tiek, kad aš dabar jau pensijoje, o lietuviška spauda man visąlaik buvo labai įdomus dalykas. Retkarčiais parašydavau viena kita tema: kartais lietuviškomis temomis, kartais istorinėmis.
– Kokia jūsų filosofijos sritis?
Vytautas: Pirminė sritis yra logika, į ją aš atėjau iš matematikos. Matematika yra toks aiškus, nuoseklus, tiesiog linksmas dalykas, o filosofijoje mane patraukė kai kurie matematiniai aspektai, kurie sukelia tam tikrų problemų.
– Pažvelkite filosofiškai į „Mūsų pastogę“ – ar reikia tokio laikraščio, ar jis išsilaikys?
Vytautas: Iš tikrųjų čia jau reikalas būtų ne filosofinis, o realistinis, net finansinis. „Mūsų pastogė“ pradėta leisti prieš 65 metus. Tuomet skaitytojų buvo daug daugiau negu dabar, kadangi į Australiją tuo metu buvo atvykę apie 10 tūkst. lietuvių – apie 3 tūkst. įsikūrė Sidnėjuje, apie 3 tūkst. Melburne, apie 2 tūkst. Adelaidėje. „Mūsų pastogė“ buvo pats pirmasis spaustuvėje spausdintas laikraštis, kuris buvo skirtas visiems Australijos lietuviams. Laikui bėgant lietuvių skaičius mažėjo ir taip pat mažėjo laikraščio tiražas, ir, žinoma, tas skaičius mažės.
Laikas nuo laiko „Mūsų pastogė“ gauna palikimų. Palikimai siekia kelis tūkstančius, gal net ir daugiau.
– Kaip viltingai žvelgiate į laikraščio gyvavimo ateitį?
Vytautas: Reikia tikėtis, kad laikraštis išsilaikys dar gana ilgai, nors tuokart reikia pastebėti, kad „Mūsų pastogė“ neišsilaiko vien tiktai iš prenumeratos, o vis dėlto gana didele dalimi – iš aukų. Aukos yra individualios, kai kurios ateina iš lietuviškų organizacijų bei Australijos lietuvių fondo, ir laikas nuo laiko „Mūsų pastogė“ gauna palikimų. Palikimai siekia kelis tūkstančius, gal net ir daugiau. Pusė finansų atkeliauja aukomis bei palikimais. Anksčiau buvo kitaip: prenumeratorių buvo daugiau, aukų – mažiau.
– Sakykite, iš kur imate žinias, kaip naudojate medžiagą?
Margarita Bimbienė: Internetu skaitau žinias visą savaitę, paskui atrenku, kurios svarbesnės ir internetu pasiunčiu į „Mūsų pastogę“ .
– Tai naudojatės internetu?
Margarita: Taip, internetu. Skaitau „Lietuvos rytą“, DELFI.
– Ar tai yra jūsų darbas, ar jūs laisvu noru talkininkaujate?
Margarita: Čia yra laisvas laikas ir laisvu noru talkininkauju „Pastogėje“.
– Prieš kiek metų jūs atvažiavote į Australiją?
Margarita: Aš atvažiavau maždaug prieš 13 metų, esu Kaune baigusi Politechnikos institutą.
– Ar jūs čia iškart pritapote?
Margarita: Pritapau iš karto, kadangi turėjau dėdę, kuris čia gyveno. O paskui vyras mane įvedė į lietuvių bendruomenę. Kadangi jis buvo senas emigrantas, tai man buvo gana paprasta.
– Sakykite, ar esate patenkinta gyvendama Sidnėjuje, ar galvojate grįžti į Lietuvą?
Margarita: Kai likau be vyro, man įvairių minčių ateina. Ir taip, ir kitaip – dabar negaliu konkrečiai pasakyti.
Mano tikslas – „Mūsų pastogę“ perkelti į internetą, kad jaunoji karta būtų sudominta, o jeigu ji negali paskaityti žinių per internetą telefone, tai jiems ir neįdomu.
– Pone Romai, jūs esate leidėjų valdybos pirmininkas – ką šios pareigos apima?
Romas Cibas: Leidėjų valdyba išleidžia laikraštį, atsiskaito administracijai, samdo redaktorę ir visus kitus pareigūnus. Šiais metais mes švęsime 65-tus „Mūsų pastogės“ metus, leidyba prasidėjo 1949 m. sausio 26 d. Tuometinis ankstyvesnis emigrantas Antanas Baužė su žmona Ona pasitikdavo atvykstančius karo laivus iš Europos po Antrojo pasaulinio karo ir ieškodavo lietuvių. Taip mano tėvai susipažino, ir buvome susitarę palaikyti ryšį tarp savų, informuoti vienas kitą, kas vyksta, ir šitaip jau 65 metai.
– Kokie jūsų užmojai dėl šio laikraščio?
Romas: Mano pirmas užsimojimas – kaip nors sustiprinti „Pastogės“ finansus. Šiais metais valdyba sutiko pakelti prenumeratos kainą, skelbimų kainą ir sugrąžinti laikraštį į buvusias pasididžiavimo dienas, kai mes turėdavome iškilmingą spaudos balių kartą per metus. Visi pasipuošdavo, ateidavo ir surinkdavome labai daug pinigų. Šita tradicija kažkaip išnyko, todėl aš noriu ją atgaivinti, noriu suorganizuoti iškilmingą vakarienę, ypač kai šiais metais yra 65 metų jubiliejus.
Mano tikslas – „Mūsų pastogę“ perkelti į internetą, kad jaunoji karta būtų sudominta, o jeigu ji negali paskaityti žinių per internetą telefone, tai jiems ir neįdomu. O mes dabar priklausome nuo prenumeratos. Aš nemanau, kad už 5 ar 10 metų dar bus tų prenumeratorių, kurie dabar išlaiko „Mūsų pastogę“, todėl reikia pritraukti jaunąją kartą – ir tą, kuri čia gimusi, ir tą, kuri atvyksta iš Lietuvos. Lietuva per emigraciją prarado pusę milijono žmonių – ne visi nuvyko į Angliją ar Škotiją, bet dalelė atvyko ir į Australiją. Mūsų tikslas – juos irgi pritraukti.
