Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Emigrantas Kazimieras apie Vokietijoje dirbančius lietuvius: „Jų bėda – alkoholis“

Emigrantas Kazimieras
Stop kadras / Emigrantas Kazimieras
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Lietuvoje daug ką išbandęs ir vis suklupdavęs Kazimieras Vokietijoje gavo viską – ir turtingą gyvenimą, ir pripažinimą. „Jeigu nuoširdžiai dirbsi, Vokietijoje negali nepasisekti“, – laidai „Emigrantai“ tvirtina vyriškis. Deja, stengiasi ne visi. Iš savo patirties Kazimieras gali pasakyti, jog vieni emigrantai, atvykę iš Lietuvos, tampa svajonių darbuotojais, o kiti – benamiais.

27 metų vyras net pats nesuskaičiuoja, kiek kartų tėvynėje bandė tapti verslininku. O štai antrame pagal dydį Vokietijos mieste Hamburge jam pavyko iš pirmo karto. „Į kokias duris besibeldžiau, visos buvo atidarytos“, – sako Kazimieras ir pradeda kontrastų kupiną pasakojimą apie nuosavą verslą Vokietijoje ir savo samdinius lietuvius.

Išbandė net sliekų auginimą

Prieš emigruodamas Lietuvoje Kazimieras buvo prigalvojęs visokiausių verslų: „Visus labai intensyviai vykdžiau. Iš Amerikos mašinas vežėm, taisėm, pardavinėjom. Vežiau dėvėtus baldus, dėvėtus rūbus. Ūkininkyste užsiiminėjau. Sliekus auginti bandėm. Žodžiu, labai daug ko buvo išmėginta“.

Kazimieras tvirtina, kad jam niekada neužtekdavo šiek tiek – visada norėjo gauti daug ir greitai. Bandydamas verslauti Lietuvoje, jis niekada neprarasdavo vilties – nepasisekus vienam verslui, tuojau pat su entuziazmu pradėdavo kitą. Bet vieną dieną – po septynerių metų nuolatinių vbandymų – jaunam vyrui tiesiog trūko kantrybė.

„Mano amžiną atilsį tėtis veždavo dėvėtus baldus iš Vokietijos, tai galvojau, nupirksiu ir aš vieną „fūrą“ tų baldų, atvešiu, čia visi pirks, pinigus uždirbsiu. Atvežiau – nusigriebė visi tą grietinėlę – pirmus geriausius baldus, o kas liko, tas liko. Mačiau, kad nieko nebus, tik bereikalingai laiką gaištu. Trūko kantrybė ir išvažiavau. Baldai buvo paskutinis verslas Lietuvoje“, – laidai „Emigrantai“ pasakoja Kazimieras.

Vaikinas sėdo į mašiną ir su draugu išvyko į Vokietiją, kur turėjo keletą pažįstamų. „Buvo pasiūlytas vienas variantas – vežti darbo jėgą į Vokietiją. Atvažiavau čia su draugu, kad nebūtų liūdna. Tuo metu buvo žiema, sausio mėnuo – tai buvo prieš pusantrų metų“, – prisimena vyriškis.

Naujoji verslo idėja žadėjo nemažai. Kazimiero tikslas buvo kuo greičiau surasti butus, kur galėtų apgyvendinti iš Lietuvos atsivežtus statybininkus, fabrikų darbuotojus ar kitus nekvalifikuotus darbininkus. O su vokiečių firmomis jau buvo sutarta, kad už kiekvieną darbuotoją jam bus mokami procentai.

„Viskas pradžioje atrodė labai paprasta: atvažiuosim į Vokietiją, didelis miestas Hamburgas, čia bus pilna butų, tuoj pigiai išnuomosim. Pasirodo – ne. Bet [po kurio laiko] pasitaikė viena rusakalbė moteriškė, kuri kaip tik turėjo didelį namą Hamburgo pakraštyje, išsinuomojome pas ją. Tada atvežiau pirmus penkis žmones“, – pasakoja Kazimieras.

Juodadarbiai atvykėliai – nepageidautini nuomininkai

Jis niekada nepamirš, kokios sunkios buvo pirmosios dienos Hamburge. Gyvenamų patalpų būsimiems imigrantams iš Lietuvos paieškos užtruko gerokai ilgiau nei tikėjosi. Visą mėnesį teko praleisti tiesiog automobilyje: „Tekdavo pernakvoti mašinoje, nes kiekvieną dieną važinėti į viešbučius buvo per didelės investicijos. Žiemos čia labai šaltos nebūna. Kartais pernakvodavau pas vieną ar kitą lietuvį. Susipažindavau, kokį pažįstamą sutikdavau, tai pas jį pernakvodavau, bet nenorėdavau žmonėms ant sprando sėdėti“.

Entuziazmo kupinas lietuvis padarė vieną klaidą: jis net numanyti negalėjo, kad juodadarbiai atvykėliai Vokietijoje – labiausiai nepageidautini nuomininkai.

„Čia jų niekas nenori. Pas vokietį neišsinuomosi buto, nepasakysi: va, čia darbininkai gyvens. Jie sakys: tu juokauji? Niekas neleis. Ir ne tik lietuvių nenori, bet ir rumunų, bulgarų, lenkų, kitų kitataučių“, – tvirtina pašnekovas.

Kazimieras stengėsi iš visų jėgų ir šįkart – ne veltui. Diena po dienos sekėsi vis geriau ir geriau. Verslas plėtėsi ir nešė vis didesnes pajamas. Tačiau tai – tik šviesioji pasakojimo pusė. Veiklai įsibėgėjus, prasidėjo nauji sunkumai, kurių Kazimieras nesitikėjo.

„Po mėnesio, kai suradom butą, įėjome, pasidėjome daiktus, atsipūtėme, pagalvojome, kaip netrūko kantrybė ir visko nemetėm. Atsivežėm pirmus penkis darbininkus, apgyvendinom ir tada prasidėjo veiksmas. Po trijų keturių mėnesių jau dirbo 25 žmonės ir kiekvieną jų reikėdavo reguliuoti“, – „Emigrantams“ sako vyras.

Viską sureguliuodavo iki smulkmenų

Į Hamburgą ėmę plūsti lietuviai – paskutinę viltį užsidirbti tėvynėje praradę žmonės, kiekvienas su savomis problemomis, charakterių subtilybėmis ir priklausomybėmis. Kazimieras įdarbino ir nemažai šaunių, darbščių tautiečių, bet kai kurie tapo nepraeinančiu galvos skausmu. 

„Daugiausiai buvo griovimo darbai arba darbai fabrikuose. Tai toks darbas, kokį galėtų dirbti sveikas žmogus, nemokėdamas kalbos, neturėdamas jokio išsilavinimo. Aišku, už minimalią algą.

Atvažiuodavo čia žmogus, susimokėdavo už nuomą, paaiškindavom jam, kokia viso darbo sistema, duodavom pasirašyti kontraktą, viską išsiaiškindavome, kad paskui nebūtų problemų, konfliktų. Nors iš tiesų jokios prasmės nebuvo aiškinti, vis tiek jie nieko nesuprasdavo ir paskiau darydavo savo.

Na ir ką, rytą kelies, skambini, kad nepramiegotų. Vakare, kai grįžta po darbo, praneši, kad rytoj turi eiti dirbti į tą pačią vietą arba kad tenai netiko, bandai į kitą vietą jį įkišti – toks ir buvo mano darbas“, – pasakoja Kazimieras.

Kelioms dešimtims lietuvių Kazimieras tapo vos ne tėčiu. „Padėjau, kiek tik galėjau, – sako jaunas vyras. – Lietuviai nemokėjo kalbos, nežinojo, kaip dokumentus tvarkyti, o vokietis jiems nepaaiškins, kaip ką daryti, kada kur važiuoti. Čia didelis miestas, su metro žmonės nėra važiavę. Atvažiavę pirmą sykį į tokį didelį miestą, jie nežino, kaip iki darbo nusigauti. Tai čia buvo mano darbas – sureguliuoti, parodyti, kur važiuoti, kada išvažiuoja autobusas, viskas iki smulkmenų“.

Vyresni po pirmos algos imdavo gerti

Pats Kazimieras Hamburgo taisykles perprato greitai. Vos per keletą savaičių lietuvis atmintinai išstudijavo žemėlapius, viešojo transporto kainas, sužinojo, kur pigiausiai įsigyti maisto ir kaip kreiptis pas gydytoją. Pats į svetimą šalį atvykęs su minimaliomis vokiečių kalbos žiniomis, labai greitai ją išmoko ir dabar bendraudamas nesusiduria su jokiomis problemomis. „Jeigu nori įsitvirtinti, be kalbos toli nenueisi“, – įsitikinęs jaunas vyras.

Emigrantas tikina, kad vokiečių kalbos mokykla jam buvo kalbėjimas su žmonėmis: „Aš nebijojau, man nebuvo gėda, kad aš nemoku vokiečių kalbos. Aš labai gerai mokėjau anglų kalbą, daug padėjo ir tai, kad mokėjau rusų kalbą, nes iš pradžių mes pradėjom dirbti su rusais, jie buvo tarpininkai. Taip palengva plėtėsi ir pažįstamų ratas, tarp jų – vokiečių. Tai bendrauji ir išmoksti kalbą“.

Ne vienas lietuvis Kazimierui dėkingas: įsidarbino, įsitvirtino, praturtėjo. „Bet ne visi tokie“, – liūdnąją pasakojimo dalį pradeda pašnekovas. Jis savo akimis matė, kaip, užuot stengęsi, tautiečiai nuleidžia rankas ir Vokietijoje praranda viską: šeimas, namus, garbę ir apgyvena tiesiog gatvėje.

Didžiausia problema – alkoholis, su jais visada būdavo alkoholio, vėluodavo į darbą. Geriausiai dirbdavo jauni žmonės – 18–20 metų, kurie turėjo kažkokių tikslų, minčių kažką padaryti gyvenime, – atskleidžia Kazimieras.

„Didžiausia problema – alkoholis, su jais visada būdavo alkoholio, vėluodavo į darbą. Geriausiai dirbdavo jauni žmonės – 18–20 metų, kurie turėjo kažkokių tikslų, minčių kažką padaryti gyvenime. Jie atvažiuodavo ir stengdavosi dirbti. Vyresni – kuriems daugiau kaip 40 ar 50 metų – gaudavo pirmą algą (nesakau, kad visi, bet didžioji dalis) ir pradėdavo gerti. O tada kenčia darbas, nes jie vėluoja arba iš viso neišeina“, – „Emigrantams“ atskleidžia Kazimieras.

Dėl to problemų kildavo ir jam pačiam: „Tada ten, kur gyvena, pradeda konfliktuoti. Tau skambina savininkė ir sako, kad to žmogaus nenori. Betgi tu jo neišmesi, nėra taip, kad sugalvosi ir perkelsi tą žmogų, neturim mes čia tiek butų. Turėdavau važiuoti, šnekėtis, derinti su nuomininkais, kad jie nesiskųstų per daug, kad čia normalu, kad jau tokie mes esame, kad čia nieko baisaus“.

Ne vieną dešimtį tautiečių sėkmingai įdarbinęs pašnekovas visiems emigrantams duoda paprastą, bet itin naudingą patarimą: įgykite specialybę, išmokite kalbą, tik tada svečioje šalyje nereikės nuo aušros iki sutemų lenkti nugaros ir gauti tik minimalų atlyginimą. Bet net pačių žemiausių grandžių darbuotojus Kazimieras stengiasi įkvėpti nepasiduoti. „Su visais elgiuosi teisingai: ir su juodadarbiais, ir su direktoriais“, – savo sėkmės paslaptį „Emigrantams“ įvardijo Kazimieras.

Vis dėlto yra buvusių darbuotojų, kurie su Kazimieru nesisveikina gatvėje. Lietuvis tikina, kad tikrai nėra konfliktiška asmenybė, bet su kai kuriais žmonėmis gražiuoju susitarti tiesiog neįmanoma.

„Deja, buvo tokių, [kuriuos išmečiau lauk], nes būdavo perpildyta taurė. Nebūdavo taip, kad žmogus kartą padarė klaidą ir iš karto meti lauk. Buvo tris, keturis kartus. Geria, namie „bardakas“, kiti žmonės irgi negali paiilsėti, nes niekas negyvena atskirame kambaryje. Gyvendavo kambary po keturis, penkis, aštuonis. Bet būdavo perspėjami prieš atvažiuojant, kad bus tiek žmonių kambary. Ir ką – vieną sykį prisigėrė, atėjai, davei velnių, pasakei, kad baudą gauna, nes kontrakte būdavo bauda, tarkim, šimtas eurų, jei ateina į darbą su kvapu, bet jiems tai ne rodiklis“, – tvirtina Kazimieras. 

Lietuvių įvaizdis – visai neprastas

„Emigrantų“ laidose jau girdėjote ne vieną istoriją apie tai, kaip lietuvių nemėgsta Anglijoje ar Airijoje. Kazimieras sako, kad Vokietijoje tautiečių įvaizdis – visai ne prastas ir, nors būna visko, už tautiečius jam negėda: „Čia yra labai daug darbščių lietuvių, turinčių geras rankas ir galvas“.

Už visus samdinius Kazimieras jaučiasi atsakingas ir padeda, jei tik yra kuo padėti. „Gal manimi kas nors ir nusivylė, bet aš tikrai stengiausi [...], – sako vyras. – Kai reikėjo už visus darbininkus užmokėti nuomą, pardaviau savo mašiną. [...] Čia yra labai gera metro sistema, autobusai, tai visur spėjau, porą savaičių pabuvau be mašinos, paskui nusipirkau kitą.“

15 tūkst. eurų – daugiau kaip 50 tūkst. litų. Tiek Kazimierui teko pakloti iš savo kišenės, vieno objekto valdžiai nusprendus neatsilyginti darbininkams už atliktą darbą. Buvo baisu – dieną, kai suprato, kad tokią sumą teks sumokėti pačiam, prisimena pašnekovas.

„Aišku, buvo žadėta daug ir kontraktas buvo pasirašytas, viskas oficialiai buvo daroma. Čia visada visi oficialiai dirba, nes jei ilgai žmonės nelegaliai dirbtų, neišsilaikytum. Kai dirba gausybė žmonių, kalbos eina ir viskas labai greitai išaiškėja“, – sako laidos „Emigrantai“ pašnekovas.

Kazimierui – vos 27-eri. Jo pavaldiniai kartais net dvigubai vyresni už savo viršininką. Kai kuriuos naujus atvykėlius tiesiog pribloškia tai, kad jiems vadovaus toks jaunas tautietis. O pačiam verslininkui jau seniai nebesvarbu, ką apie jį mano aplinkiniai: „Viską pats sukūriau savo rankomis. Jeigu nepatinka, galite nedirbti“.

„Kaip tas žmogus į mane reaguoja, taip ir aš į jį pradedu reaguoti. Jei matau, kad jis visiškai apatiškas ir rodo nepasitenkinimą, tai tiesiog į jį nekreipiu dėmesio, nes niekas nebuvo verčiamas dirbti: nenori nedirbk, važiuok namo. Bet sąlyga buvo tokia: jeigu dirbi toje vietoje, kurią aš surandau, ir gyveni ten, kur apgyvendinau, tai negali paskui susirasti darbą kažkur kitur per kažką kitą ir gyventi toje pačioje vietoje. Nes man, kad atrasčiau tas vietas ir paskui išnuomočiau žmonėms, kainavo laiko ir pinigų. Patys suprantate – niekas ant rankos nepaduota“, – tvirtina Kazimieras.  

Vokietijoje – stabiliau ir jaukiau  

Tėvynėje daug ką išbandęs ir galiausiai emigraciją pasirinkęs lietuvis tikina Vokietijoje besijaučiantis daug geriau nei bet kada anksčiau: „Pinigų skaičiuoti dabar nepradėsiu, bet tiesiog daugiau atsipalaiduoji, daugiau skiri laiko sau, gali kažkiek daugiau pailsėti, mažiau streso. Suprantate, visai kitaip jautiesi, kai eini, darai, stengiesi ir tau gaunasi, nei kai darai, darai, darai ir tau vis kažkas neišeina, kaip būdavo Lietuvoje. Čia kažkaip viskas daug greičiau. Atrodo, kur ėjau, visur buvo žalia šviesa“.

Kazimieras dabar nuomojasi stilingai įrengtą kotedžą viename ramiausių ir brangiausių Hamburgo rajonų. Kol kas darbus teks pristabdyti – mat jau netrukus sėkmingas emigrantas taps tėčiu.

„Labai gera vieta, mums čia patinka, daug erdvės bute, ramus rajonas. Aišku, būtų gerai, kad būtų daugiau vietų, kur šunį pavedžioti. Nuoma tokiame bute kainuoja nuo 1 tūkst. iki 1,5 tūkst. eurų per mėnesį. Brangu, bet ne brangiausia, labiau – vidutinė klasė“, – teigia „Emigrantų“ pašnekovas.

Kazimieras neslepia, kad pasiilgsta Lietuvoje likusios šeimos ir draugų. Bet bent artimiausiu metu jo namai bus čia, Hamburge: „Čia viskas stabiliau ir jaukiau“.

„Emigrantai“ transliuojami antradieniais 18.50 val. per LRT Televiziją. Laidos įrašą bet kuriuo paros metu galite peržiūrėti LRT.lt „Mediatekoje“.

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min