Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Emigrantė Rūta Paryžiuje – laiminga, gyvendama su santechniku

Emigrantė Rūta gyvena Paryžiuje
LRT.LT iliustr. / Emigrantė Rūta gyvena Paryžiuje
Šaltinis: Lrt.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Paryžiuje su mylimuoju gyvenanti lietuvė Rūta Lietuvoje buvo sėkmės lydima teisininkė – turėjo prabangų butą, automobilį, dirbo advokatų biure. Tačiau ją sužavėjo Paryžius, kur ji skaičiuoja regioninę prasmę turinčius kolegų bučinius, jaučiasi kiek sutrikusi dėl prancūzų mitybos įpročių ir kritikuoja prancūzų kultūros nepriimančius bei savo taisykles esą primetančius kitų kultūrų atstovus.

Savo istorija dalinkitės ikrauk@15min.lt.

„Nežinodavau, kaip reaguoti. Ateini į darbą, o ten visi, sveikindamiesi, su vienais bučiuojasi du kartus, su kitais – tris, su kitais – keturis. Nežinojau, su kuo ir kiek kartų reikia bučiuotis. Man aiškino įvairiai. Sakė, kad paryžiečiai bučiuojasi, regis, keturis kartus, o kilę iš Vakarų Prancūzijos, Bretanės regiono, bučiuojasi tris kartus. Pietiečiai bučiuojasi arba tris, arba du kartus“, – dalindamasi įspūdžiais su LRT televizijos laida „Emigrantai“, skaičiuoja Rūta.

Nežinojau, su kuo ir kiek kartų reikia bučiuotis. Man aiškino įvairiai. Sakė, kad paryžiečiai bučiuojasi, regis, keturis kartus, o kilę iš Vakarų Prancūzijos, Bretanės regiono, bučiuojasi tris kartus.

Neaišku, ką jos sako ir daro, bet šimtai į svetimas šalis nutekėjusių lietuvaičių susikūrė ne itin gerą įvaizdį. Užsieniečiai vyrai jau kurį laiką garsiai kalba, kad mūsų moterys, nors ir gražiausios pasaulyje, esą galvoja kone vien apie pelningą santuoką. Vis dėlto į Paryžių vos prieš dvejus metus emigravusi Rūta Daugėlaitė yra absoliučiai priešingas pavyzdys.

„Aš išvažiavau ne kaip dauguma, o turbūt dėl per gero gyvenimo Lietuvoje. Baigiau mokslus, turėjau darbą, gyvenau vargo nematydama.  Buvau išvykusi į Švediją studijuoti pagal „Erasmus“ programą, galbūt dar Skandinavijoje būčiau gyvenusi, bet likau Lietuvoje“, – laidai „Emigrantai“ sako Rūta.

Gyvendama Vilniuje turėjo viską

Daug metų siektas ir pagaliau pasiektas teisinis išsilavinimas, neeilinė darbo vieta viename didžiausių advokatų biurų Lietuvoje, prabangus butas, automobilis – trisdešimtmetė Rūta, gyvendama Vilniuje, turėjo viską.

Gyventi Paryžiuje Rūtai iš pradžių buvo sudėtinga: „Kai Lietuvoje turi viską, automobiliu važinėji, pinigus uždirbi, sukiesi ir taip toliau, čia vėl sugrįžti į studentišką gyvenimą.“

Rūta neslepia, kad Lietuvoje dairėsi į savo luomo vyrukus advokatus, notarus, komisarus ir pan. Kitaip tariant, ji, kaip ir visos, svajojo apie prabangią ateitį.

Lietuvoje dairėsi į savo luomo vyrukus advokatus, notarus, komisarus ir pan. Kitaip tariant, ji, kaip ir visos, svajojo apie prabangią ateitį.

Bet prancūzas, dėl kurio mergina nusprendė paaukoti viską, ką turėjo, buvo visai kitoks, nei svajonėse.

„Jis yra santechnikas ir dirba didelėje įmonėje. Paprastas žmogus, labai didžiuojasi savo specialybe. Kas keisčiausia, aš baigiu prie to priprasti. Lietuvoje gėda žmonėms pasakyti, kad, tarkime, man trisdešimt arba trisdešimt penkeri metai ir aš dirbu padavėja ar pardavėja. Suvirintojai, santechnikai, mechanikai – tarsi žemas lygis. O čia žmonės tuo net didžiuojasi“, – sako laidos „Emigrantai“ pašnekovė.

Rūta tvirtina, kad jai šis kontrastas iš pradžių kėlė šoką: kuo didžiuotis, jei esi juodadarbis? „Lietuvoje ilgą laiką niekam nesakiau, kodėl čia lieku gyventi, nes žmonės nebūtų patikėję, kad atkaklią karjeristę galėjo patraukti eilinis santechnikas“, – šiandien atvirai prisipažįsta emigrantė. Ir teigia, kad jos išrinktojo profesija Prancūzijoje vertinama daug geriau nei pas mus.

Lietuvoje ilgą laiką niekam nesakiau, kodėl čia lieku gyventi, nes žmonės nebūtų patikėję, kad atkaklią karjeristę galėjo patraukti eilinis santechnikas.

Rūtos vertinimu, santechnikas Prancūzijoje neblogai uždirba: jos žodžiais, tikrai – ne minimumą. Tai – specialybė, kurios atstovų reikia visur ir visada. „Lietuvoje niekas nebenori šito darbo dirbti ir tokių profesijų studijuoti, nes tai vertinama kaip juodas darbas. Čia jis irgi yra juodas, bet kitaip apmokamas“, – svarsto lietuvė.

Buvusios advokatės mylimam santechnikui net buvo kilę įtarimų dėl negerų moters kėslų. Jis klausė, ar Rūta su juo nedraugaujanti dėl kokių nors dokumentų, kurie jai, kilusiai iš Rytų Europos, praverstų Europos Sąjungoje.

Mergina buvo sukrėsta ir tada, kai išgirdo, kad daug kas Prancūzijoje nežino, iš kokios ji šalies atvyko. „Pasijutau truputėli menkinama“, – neslepia pasipiktinimo emigrantė. Ją stebina, kaip žmonės, gyvenantys Europos Sąjungoje, gali nežinoti, kas yra Lietuva, įsivaizduoti, kad šiame Baltijos regione yra tik Lenkija ir Rusija. Kažkas, pasak Rūtos, net spėjo, kad Lietuva esanti Pietų Amerikoje.

Istorijos Paryžiuje pradžia

Rūtos istorija pasaulio įsimylėjėlių sostine tituluojamame Paryžiuje prasidėjo nuo mokslų, į kuriuos perspektyvią darbuotoją atsiuntė jos buvę darbdaviai Lietuvoje.

„Pasakė, kad galiu važiuoti kur nors pastudijuoti. Prancūzijoje jau buvau. Angliškai kalbu, o prancūzų visai nemoku. Visados sakiau, kad prancūzų – tai paskutinė kalba, kurios kada nors gyvenime mokysiuosi. Ji man atrodė siaubinga, sudėtinga, neįmanoma. Kažkas baisaus. Bet pradėjau ieškoti studijų, susiradau čia universitetą ir išvažiavau, būdama trisdešimties metų, jau padariusi neprastą karjerą“, – prisimena Rūta.

Po metų, sėkmingai baigusi antras magistro studijas, kai jau reikėjo krautis lagaminus atgal, Rūta pajuto, kad per daug prisirišo prie šio miesto ir niekur iš čia važiuoti nebenori.

„Plius – įsimylėjau Paryžių ir galvoju, kad būtų visai gerai čia pagyventi. Čia gražu,

„Scanpix“ / „Caters News Agency“ nuotr./Stepheno Wilkeso fotografija: Paryžiaus Eifelio bokštas
„Scanpix“ / „Caters News Agency“ nuotr./Stepheno Wilkeso fotografija: Paryžiaus Eifelio bokštas

„faina“, smagu“, – dalijasi lietuvė. Visą gyvenimą labai atsakingai priiminėjusi sprendimus ir nesiveldavusi į avantiūras teisininkė vos neišėjo iš proto. „Tai buvo sunkiausias gyvenimo sprendimas”, – sako ji.

Galutinai apsispręsti prireikė visų metų. Galiausiai Rūta nusprendė ieškotis darbo Paryžiuje: „Nelabai man sekėsi jį susirasti, gal ne per stipriai ieškojau, bet pagrindinis dalykas buvo kalba: aš nemokėjau kalbos“.

Apie tai, kaip iš palyginti mažo Vilniaus ji papuolė į daugiakultūrį Paryžių, moteris sako net knygą galinti parašyti. „Kiekvieną kartą išėjusi į gatvę išsižiodavau iš nuostabos”, – neslepia ji.

„Lietuvoje tų kultūrų nėra, gal juodaodį vieną kitą gali sutikti. Aš dar jų mačiusi, nes visą laiką buvau didelė krepšinio gerbėja. Kažkiek juodų krepšininkų esu mačiusi. O čia – tokia egzotika, minios didžiausios“, – „Emigrantams“ pasakoja Rūta.

Nuolat į absurdiškas situacijas papuolančiai lietuvei kartais atrodo, kad kažkas ją filmuoja slapta kamera...

Nuolat į absurdiškas situacijas papuolančiai lietuvei kartais atrodo, kad kažkas ją filmuoja slapta kamera...

„Vyksta musulmoniška šventė, kapoja aviną, praktiškai po langais išdarinėja. Visiems tai yra normalu, sako, kad aš nenormali. Kai pirmąkart pamačiau, langus valydama, kad po langais kilimėlį pasitiesęs žmogus meldžiasi, aš sakau: „Ei, klausyk, reikia „nufotkinti“, parodysiu tėvams. Sako: „Rūta, ką tu dabar nusišneki, juk tai visiškai normalu“. O aš nieko normalaus nematau. Iš tikrųjų jie labai nori įsivedinėti savo taisykles“, – dalijasi emigrantė.

Jos žodžiais, kitų kultūrų atstovai Prancūzijoje net nesivargina priimti prancūzų kultūros ir išmokti kalbėti prancūziškai. Pasak Rūtos, prancūzai dėl to pyksta.

Sentimentali, prie žmonių ir vietų itin prisirišanti mergina sau skyrė pereinamąjį laikotarpį, kurio metu gyveno tarp Lietuvos ir Prancūzijos. „Man keista, jei kažkas sugeba atsisakyti savo praeities per vieną dieną: vadinasi, jiems tikrai nesisekė“, – kitų emigrantų istorijomis stebisi Rūta.

Į Lietuvą negrįžo

Tikrai dėliojau pliusus minusus, dėliojau, ką galiu padaryti, kaip noriu padaryti, kas mane čia labiau laiko, kas verčia grįžti į Lietuvą. Aš labai dažnai grįždavau į Lietuvą pirmus metus – kas antrą mėnesį, kartais net kas mėnesį. Grįždavau savaitgaliui arba penkioms septynioms dienoms. Man trūkdavo Lietuvos, artimųjų, mamos, sesers, draugų, aplinkos“, – prisimena laidos „Emigrantai“ pašnekovė.

Apsisprendimu likti nežinomybėje stebėjosi visi pažįstantys Rūtą, o artimiausi šeimos nariai net išbandė psichologinį spaudimą. „Mama sakė, kad susikabinčiau savo visus diplomus ant sienos ir į juos žiūrėčiau: štai, bergždžiai praleidau tiek laiko studijuodama“.

„Negalvokite, kad aš kvaila įsimylėjusi mergelė: nesu užsidėjusi rožinių akinių, niekas manęs neužbūrė“, – vis dar priversta teisintis emigrantė.

Per  dvejus Paryžiuje praleistus metus Rūta išbandė visus naujakurių etapus. Sako, kartais net jautėsi kaip bejėgis naujagimis. Bet, būdama užsispyrusi, ji sugebėjo atsistoti ant kojų. Ir štai šiandien, vaikščiodama romantiškomis Monmartro gatvelėmis, ji mums pasakoja, ką teko įveikti, kad vėl būtų laiminga.

„Bet kuris gudresnis žmogus Paryžiuje nepražus, bet jeigu jums kyla abejonių savimi, tada jūs – žlugęs“, – aiškina ilgai darbo ieškojusi emigrantė. Ji, žinoma, net nebandė ieškoti laisvos vietos teisininkų biure, nes nemokėjo prancūziškai.

Bet kuris gudresnis žmogus Paryžiuje nepražus, bet jeigu jums kyla abejonių savimi, tada jūs – žlugęs.

„Būdavo, kad meluoji, tiesiog rašai, kad kalbi prancūziškai. Po to bijai, svarstai, ką reikės daryti, jei pakvies į pokalbį. Galvoju, kad gero darbo šičia nerasiu, o visi aplinkui sakė: eik kur nors dirbti, eik į kavinę, eik į parduotuvę, nes tai bus patys geriausi kursai. Į nieką nespjaunu, bet juk su savo aukštaisiais mokslais galiu apsisukti, nusipirkti bilietą ir grįžti į savo gražią kontorą“, – apie kamavusias dvejones pasakoja lietuvė.

Anglijoje ar Airijoje dažnas emigrantas sako, kad vengia tautiečių. Tačiau Paryžiuje Rūta pataria vos atvykus megzti santykius su vietine lietuvių bendruomene. „Čia publika kitokia: tau padės, patars, paguos, palaikys, nukreips. Man padėjo lietuvių pora, tiksliau, vyras, kuris man suredagavo CV“, – prisimena Rūta.

Šimtus emigrantų iš viso pasaulio kasdien priglaudžiantis Paryžius jau seniai perpildytas. Net ir stiprus gyvenimo aprašymas čia vargu ar padės. Padėjo Rūtai sutapimas:

Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Eifelio bokštas
Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Eifelio bokštas

skelbimas, kurį aptiko jos pažįstama, skambėjo taip, lyg tyčia būtų jai parašytas: „Jie norėjo, kad kalbėtų lietuviškai – tiksliau, privaloma buvo anglų kalba, o lietuvių arba lenkų mokėjimas buvo pageidaujamas“.

Emigrantei pasisekė – ji gavo išsvajotą švarų darbą biure. Rūta šiuo metu yra logistinės kompanijos vadybininkė. “Stebuklas: mane kasdien supa daugybė lietuvių vairuotojų, kuriuos samdo mūsų firma”, – džiaugiasi moteris.

„Automobilių prekybos verslas Prancūzijoje šiuo metu išgyvena klestėjimo laikus, mūsų įmonė plečiasi ir nuolat ieško darbuotojų“, – prognozuodama, kad netukus jos kolegomis taps dar daugiau tautiečių, sako Rūta.

Privalumas – prancūziški bučiniai

Koketiškos natūros moteris vienu iš gyvenimo Paryžiuje privalumų vadina bučinius. „Per vieną dieną tiek daug bučiuojamės, kiek Lietuvoje per metus turbūt netekdavo“, – juokiasi ji.

Emigrantei pasisekė – ji gavo išsvajotą švarų darbą biure. Rūta šiuo metu yra logistinės kompanijos vadybininkė.

„Nežinodavau, kaip reaguoti. Ateini į darbą, o ten visi, sveikindamiesi, su vienais bučiuojasi du kartus, su kitais – tris, su kitais – keturis. Nežinojau, su kuo ir kiek kartų reikia bučiuotis. Man aiškino įvairiai. Sakė, kad paryžiečiai bučiuojasi, regis, keturis kartus, o kilę iš Vakarų Prancūzijos, Bretanės regiono, bučiuojasi tris kartus. Pietiečiai bučiuojasi arba tris, arba du kartus“, – skaičiuoja Rūta.

Jos teigimu, per dieną tekdavo išsibučiuoti kad ir su trisdešimčia žmonių: „Jų nepažįsti, tiesi ranką, bet jei matai, kad žmogus lenkiasi prie tavęs, tai neatsitrauksi, nepasakysi – „labas“.

Dar keistesnė už nuolatinį bučiavimąsi lietuvei yra pašto sistemos svarba Prancūzijoje. „Neprisimenu, kada Lietuvoje siunčiau popierinį laišką, o čia tai tenka daryti kasdien”, – stebisi laidos „Emigrantai“ pašnekovė. Ji sako per visą savo gyvenimą tiek kartų nebuvusi pašte, išsiuntusi ir gavusi tiek laiškų, kiek šių patirčių turėjusi Prancūzijoje per pastaruosius šešis mėnesius.

Konservatyvumu garsėjančioje Prancūzijoje galioja viena svarbi taisyklė: niekas čia nesitaikys prie atvykėlių – tai jie turi taikytis prie esamų įpročių ir sąlygų. „Dėl savo elgesio dažnai sulaukdavau keistų žvilgsnių“, – prisipažįsta buvusi advokatė.

Ji pasakoja, kad prancūzų mitybos įpročiai – antai kruasanai su sviestų ir džemu pusryčiams – jai netiko, tad stebino aplinkinius, po prancūziškų pusryčių išsitraukdama lietuvišką sumuštinį su sūriu ar dešra.

Didžiausiu vietiniu pliusu buvusi advokatė vadina madą streikuoti visur ir visada. Net jei viskas gerai, vis tiek prancūzai randą pretekstą.

Asmeniniuose santykiuose Rūta sako jaučianti tautinius skirtumus. „Suprantu, kad aš čia esu svečias, todėl pati turiu keistis ir prisitaikyti”, – aiškina supratusi emigrantė.

Bandžiau perimti jų gyvenimo būdą, bet man nelabai pavyko. Pavyzdžiui, valgo jie labai vėlai, vakarieniauja aštuntą valandą vakaro.

„Bandžiau perimti jų gyvenimo būdą, bet man nelabai pavyko. Pavyzdžiui, valgo jie labai vėlai, vakarieniauja aštuntą valandą vakaro, o aš nesu įpratusi taip vėlai valgyti: man po to sunku miegoti. Aš turiu valgyti šeštą, pusę septynių, ir viskas. Nes aš taip buvau auklėjama“, – savo išgyvenimais su laida „Emigrantai“ dalijasi lietuvė.

Atsikandusi santykių su lietuviais vyrais, Rūta dabar lygina, kad nuo prancūzų jie skiriasi kaip diena ir naktis. „Esu įsipareigojusi, gyvename kartu, bet tuo pat metu jaučiuosi visiškai laisva, be kontrolės“, – džiūgauja ji.

„Jis yra visiškai nepavydus, galbūt nebent savyje, o man reikia tos laisvės. Jis niekados nekontroliuoja, aš galiu išeiti ir pareiti, kada noriu. Būna, mama paskambina, klausia, kur jis yra. Aš nežinau – gal pas draugą išvažiavo. Kai tėvai buvo atvažiavę, irgi klausė: tai kada grįš?

Esame taip sutarę: jei bus karas, sesę atsivešiu. Tėvai sakė – išgyvens.

Sako, kad turėtume visur eit kartu, viską daryt kartu ir pan. Nesutinku. Mes turime turėt truputėlį savo gyvenimo. Man tai labai patinka, nes aš to neturėjau Lietuvoje“, – atvirauja Rūta.

Tiesa, iš kitų lietuvių moterų, gyvenančių su prancūzais, ji vis girdi įspėjimus, kad tokia santykių laisvė prie gero nepriveda. Neva anksčiau ar vėliau jis susiras meilužę.

Pasivaikščiojimus romantiškomis Paryžiaus gatvelėmis Rūta vadina geriausia terapija nuo visų kasdienių problemų. Nors jų nėra daug, kartais ji vis dėlto palūžta ir verkia, ilgėdamasi namų.

Anksčiau įkalbinėję sugrįžti, dabar Rūtos tėvai jau apsiprato ir jos naujais namais tapusį Paryžių juokais vadina visos šeimos išsigelbėjimo miestu: „Esame taip sutarę: jei bus karas, sesę atsivešiu. Tėvai sakė – išgyvens. Tėtis vieną kartą paskambino, sako – „negerai su ta Ukraina, vaikeli, negerai, bet aš tai senas, o sesė, žinok, pas tave atvažiuos gyventi“. Taip ir nusprendėme.“

Lrt.lt
Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min